Panemunio šaltinis

Panemunio šaltinis (Versmelė) trykšta Nemunėlio upelio dešiniojo kranto salpinėje terasoje, Panemunio dvarvietės šiaurės vakarinėje papėdėje, Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje. Tai vienintelis šio krašto šaltinis, įtrauktas į Lietuvos geologijos tarnybos sudarytą saugotinų geologijos objektų – geotopų – sąrašą. Vieta rami, pusiau paslėpta nuo kelio, apsupta sodybų ir daržų, bet išlaikiusi aiškią, gyvą versmės struktūrą.

Panemunio šaltinis yra krintantis, kontaktinis, nuolatinio veikimo, tačiau mažo vandeningumo – jo debitas priklauso nuo kritulių ir metų laiko. Vanduo iš šaltinio rentinio teka vamzdeliu Nemunėlio link. Virš versmės pastatyta pavėsinė, atkartojanti senąjį pavidalą: jos viduryje – rakinamu dangčiu uždengtas rentinys, o virš įėjimo pritvirtintas devyniašakio briedžio galvos atvaizdas.

Būtent briedis yra neatsiejama šios vietos dvasios dalis. Vietos pasakojimai mena, kad senais laikais čia atsigėręs sergantis briedis pasveiko. Vėliau jį nušovė vietinis grafas, o devyniašakio briedžio galva ilgą laiką kabėjo Panemunio bažnyčioje virš durų. Nuo tada šaltinis imtas vadinti Devyniašakio briedžio šaltiniu ir laikytas sakralia vieta, turinčia gydomųjų savybių.

Vanduo skaidrus, bekvapis, šaltas – apie 8 °C. Jo skonis sunkiai nusakomas, tačiau išraiškingas. Pagal sudėtį tai kalcio ir magnio hidrokarbonatinis vanduo, turintis daug mineralinių medžiagų ir pasižymintis dideliu kietumu. Tyrimai rodo, kad vandens cheminės savybės kinta priklausomai nuo kritulių ir aplink vykdomos ūkinės veiklos.

Šiandien Panemunio šaltinis lankytojams atsiveria kaip rami, sutvarkyta, bet neperkrauta vieta, kurioje dera gamtos paveldas, vietos tikėjimai ir gyva atmintis. Tai ne masinio turizmo objektas, o sustojimas tiems, kurie keliaudami ieško ne tik vaizdų, bet ir vietos istorijos sluoksnių.

Legendos ir padavimai

Panemunio šaltinis teka vakarų–pietvakarių kryptimi. Pasakojama, kad kitados iš šaltinio atsigėręs briedis pagijo. Vėliau, nusipirkęs pirmąjį apylinkėse medžioklinį šautuvą, jį sumedžiojo grafas Krasickis. „Dėl šio įvykio kilo didelis gyventojų bruzdėjimas. Žmonių nusiraminimui to nušauto briedžio galva ir ragai buvo pakabinti Panemunio bažnyčioje virš durų, o ant tų ragų dar pastatė Panelės Švenčiausios statulėlę. Tiesa, grafas vėliau persišovė koją ir sau, jos neteko, o netrukus mirė. Ragai buvę labai dideli ir šakoti. Deja, 1915 m., degant bažnyčiai, sudegė ir jie“ (Vaitkevičius, 2006). Šaltinis gausiai lankomas Švč. Trejybės atlaidų dieną: „Vandenį žmonės laiko šventu: geria, gydosi… Ypač ten daug žmonių renkas per Šv. Trejybę ir Žolinę.“ „Šaltinėlis nuo senų laikų tikinčiųjų laikomas stebuklingu ir ypač per Švč. Trejybės atlaidus iki dugno išsemiamas.

Šaltinėlio iškilmingas šventinimas atliekamas kasmet atlaidų išvakarėse, dalyvaujant tikintiesiems, susirenkantiems į pirmuosius atlaidų mišparus. Šaltinėlio vandens atvyksta iš tolimiausių apylinkių net ne katalikai“. „Čia susirinkę žmonės gerdavo versmelės vandenį, pildavosi į indus ir nešdavosi namo. Kiti plaudavo vandeniu skaudamas vietas ar žaizdas. Šaltinėlį išsemdavo iki dugno. Buvę ir tokių, kurie mesdavo monetų į vandenį, bet jos čia neilgai pabūdavę, nes po atlaidų monetas išrankiodavę vietiniai girtuokliai ir praūždavę smuklėje“. „Tyn stebuklingas vanduo, ir mazgodava akis, galvas, odas. Bobos jau daugiausiai vis gydydavosi, kad sakydavo lyst raikia Traicai [per Švč. Trejybę]“ (Vaitkevičius, 2006).