Papilių piliakalnis

Papilių piliakalnis

Papilių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, Papilių kaime, Obelių seniūnija. Pasiekiamas keliu Obeliai – Palūgė, ties bevardžiu ežerėliu pasukus į kairę pietų kryptimi, pavažiavus 1,5 km ir už trečios gyvenamos sodybos kairėje, slėnelyje, šalia storo žilvičio, kelio dešinėje pasukus į dešinę vakarų kryptimi ir paėjus 300 m laukais.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Kriaunos slėnio vakariniame krašte. Aikštelė trapecinė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 50 m ilgio, 35 m pločio R gale, 40 m – vakaruose. Joje rasta lygios ir brūkšniuotos keramikos, šlako. Aikštelės kraštuose buvęs supiltas pylimas, iš kurio išliko 0,2 m aukščio, 4 m pločio pakilimas. Pietinėje papėdėje yra 5-6 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 10 m aukščio, viršutinėje 5-6 m aukščio dalyje išlyginti.

Aikštelė labai apardyta arimų, dirvonuoja, šiauriniame šlaite auga lapuočiai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečiu.

Visose piliakalnio papėdėse iki 150 m atstumu nuo jo yra 4,5 ha ploto papėdės gyvenvietė, kurioje rastas geležinis įmovinis VI a. – VIII a. ietigalis, lygios ir grublėtos keramikos.

1949 m. ir 1972 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Informacija apie Papilių piliakalnį literatūroje:

Mūsų pilekalniai

Obeliai. Ežerėnų ap. Netoliese Obelių miestelio, prie Papilių sodžiaus yra didžiausias pilekalnis, kuriame, kaip pasakoja seneliai, esąs palaidotas koks tai didis karvedys. Ant kalno kartais randama visokie gelažgaliai, iš ko galima spręsti, kad giliau pasikasus gali rasti ir ginklų. Pilekalnį aria. Artojai pasakoja, kad tą kalną beariant rodosi, jog vaikščioji po apipiltą stora eile mūrą. Vasarą tenai dažnai susirenka jaunimas iš visos apylinkės, iš visos parapijos ir taiso pasilinksminimus, kuriuos žalimais vadina.

Apie šį pilekalnį yra čia toks padavimas: Jau gana senai ant to pilekalnio stovėjo kryžius, prie jo iš Papilių sodžiaus kasdiena vaikščiodavo koks tai žmogus ir meldėsi. Kartą besimelsdamas jis pamatė, kaip išlindo iš urvelio pelytė, turėdama įsikandus dantyse sidabrinį pinigėlį, kiek pabėgiojus ir vėl atgal įlindo. Tas žmogus, pakasęs tą vietą, kur ji įlindo, rado daug sidabrinių pinigų. Kiti pasakoja, jog kadai-kitkart ant to pilekalnio viena moteriškė radusi auksinį brasletą. Žmonės tvirtina, jog tai tikra teisybė.

M. Grigonis (Svirno Žvynė) „Mūsų piliakalniai” // Viltis 1910 m. liepos 4 d., p. 3