Pavinkšnės šaltinis – tyli galia prie Gudų brastos

Pavinkšnės šaltinis

Pavinkšnės šaltinis arba Gudų salos šaltinis trykšta Varėnos rajono savivaldybėje, Marcinkonių seniūnijoje, tarp Mardasavo ir Puvočių kaimų, apie 460 m. į Vakarus nuo kelio Pyvočiai – Mardasavas, apie 50 metrų nuo Merkio dešiniojo kranto.

Apie 50 metrų ilgio šaltinio vaga vingiuoja per akmenėlius, pirmiausia pietų kryptimi, o prieš pat įsiliedama į upę – pasisuka pietryčių link, tarytum jausdama artėjančią sąjungą su Merkio tėkme. Toks posūkis primena paskutinį žvilgsnį atgal prieš atsiduodant bendrai tėkmei, lyg Pavinkšnės šaltinis turėtų savo valią ir emocijas.

Vietovės pavadinimas – Gudų sala – suteikia vietai dar daugiau paslapties. Čia, kur kadaise galbūt perbrisdavo senieji keliauninkai ar ganytojai, šiandien trykšta gyvas, krištolinis vanduo, ne tik drėkinantis žemę, bet ir saugantis vietos atmintį.

Pavinkšnės šaltinis – tai ne tik gamtos versmė, bet ir dvasinis peizažo taškas – kuklus, bet prasmingas, tylus, bet gyvas. Tai ne tik gaivus, krištolinis vanduo, bet ir gyvoji atminties šerdis, per kartas pernešusi tikėjimą gyvybės, sveikatos ir sielos apsivalymu.

Legendos ir padavimai

„Gudų salon vadzino, šalcinis pats geriausias. Šaltas vanduo“, – mena vietiniai. Ir išties – vanduo toks švarus, kad ne vien kasdieniam troškuliui, bet ir svarbiausiems gyvenimo momentams jį žmonės gerdavo. „Kap miršta žmonės, tai prašo: parneškit man Gudų salos šalcinio vandenio“, – liudija Ona Baublienė. O Marytė Gudaitytė-Tamulevičienė pasakoja apie savo tėvą, sirgusį vėžiu: „Jis birželio mėnesį mirė, tai šiltas oras buvo, brolis su dzviračiu nuvažiavo ir parvežė to šalcinio vandens – labai norėjo jo atsigert“.

Pavinkšnės šaltinis buvo ne tik paskutinio troškulio vanduo, bet ir pavasario atgimimo apeigos dalis. „Ankščiau sakydavo, kad pirma dziena kap būna Velykų, reiškia, saulai netekėjus nuaini prie šitos upelės, tan šalcinin nusprausi – tai akim labai gerai“, – pasakoja Vytautas Kalanta, 88-erių Mardasavo gyventojas. Velykų rytą prausimasis šiuo vandeniu laikytas sveikatos ir regėjimo stiprinimo apeiga – veiksmas, kuriame susitinka žmogus ir pirmapradė gamtos galia.

Šaltinis buvo ir kasdienybės dalis: ganydami karves vaikai semdavo jo vandenį į bonkutes, sėdėdavo gėrėdami pavėsyje. Karštomis šienapjūtės dienomis šis vanduo atgaivindavo labiau nei bet kas – „Kap šienavo ar kų, tai gėrė tų šalcinį, tai norėjo to vandenio“. Jis buvo toks šaltas ir galingas, kad neatsargiai atsigėrus galėjai net užspringti ar pradėti kosėti – „Šaltas labai vanduo, jei atsigersi tep, tai kosėsi…“ – mena žmonės.

Aprašymas parengtas pagal V. Vaitkevičiaus knygą „Dainavos žemės šventvietės”