Raigardo slėnis

Raigardo slėnis – 5 km į pietus nuo Druskininkų Nemuno dešinio kranto slėnis: rytų pakraštys ir jo šlaitas – kraštovaizdžio draustinis su didžiausiu Lietuvoje sufoziniu cirku. Bendras slėnio plotas 14 km², ilgis (iš vakarų į rytus) – 5 km, plotis – 4 km. Salpinės pievos, terasų liekanos, apaugusios pušynais, pelkė (4,26 km²). Per slėnį teka Kubilnyčia. Atsirado maždaug prieš 5000 metų, didėjant ir stumiantis į dešinę Nemuno upės vingiui. Nemunas slėnyje paliko keletą senvagių, kuriose yra du ežerai: Dvarnas prie Pervalkos ir Nemunykštis prie Švendubrės.

Šiurkščiai graži ir vaiski gamta įaugo į Dai­navos šalies žmonių buitį ir sąmonę, kaip ir pats Nemunas – į jų gyvenimą. Nuo amžių nešė Nemunas gyvybę Dzūkijos smėlynams, matė šių nuoširdžių žmonių vargą ir džiaugs­mus, tik nemokėjo jų paguosti. O kad prabil­tų slėpiningas Raigardo slėnis! Jis paporintų, kaip du šimtmečius šias apylinkes puldinėjo kraugeriai kryžiuočiai, kaip vėliau Raigardo raistai slėpdavo ponų persekiojamus bau­džiauninkus.

Plačiau apie Raigardo slėnį skaitykite straipsnyje „Ten kur Raigardas prasmego„, arba legendų rinkinį „Padavimai apie Raigrodo miestą„.

Kadaise čia stovėjo turtingas miestas, kurio gyventojai labai mėgę ūžauti ir tuo užrūstinę Perkūną. Paleido vyriausiasis dievas savo žaibus, sugriuvo miestas ir prasmego skradžiai žemę su visais gyventojais. Nuo to laiko po žemėmis skambąs varpas tų prakeiktųjų, kurie iešką, bet nerandą išėjimo iš požemių karalystės. Tas išėjimas užverstas didžiuliu Velnio akmeniu, riogsančiu slėnio pakraštyje, šalia Švendubrės kaimo. O sūrieji Druskininkų vandenys ~ ne kas kita, o prakeiktų ir pasmerktų Raigardo gyventojų ašaros.

Yra padavimas, kuris teigia, kad Raigardo miestas nugrimzdo ne stai­ga, bet iš lėto. Ir ne dėl gyventojų kaltės, o dėl jų neapsižiūrėjimo. O tai atsitiko labai seniai, kai lietuviai dar buvo pagonys. Tuo metu Raigarde gyveno labai galingas karalius, kuris visus kitus nugalėdavo ir grįždavo

iš svetimų kraštų su daugybe turto. Miesto gyventojai, bijodami, kad vieną kartą ir jų pačių neužpultų, sumanė miesto vidury pastatyti tvirtą akmens pilį, kurion galėtų visus turtus paslėpti. Negana to, dar visą miestą apsupo akmens sienomis. Jos buvo tokio storio, kad ant lango galėjai pastatyti 12 stalų, prie kiekvieno pasodinti 12 žmonių. Visa pilis buvo pastatyta iš didelių tašytų akmenų, kokius dabar gali matyti ant Liškiavos piliakalnio. Gyventojai gyrėsi, kad jų pilis nenugalima, greičiau jau Ne­munas išdžius, saulė užges. Kadangi žmonės Raigarde buvo labai turtingi, tai užsimanė dar kiekvienas sau po tokius akmeninius rūmus pasistatyti, kokio tvirtumo ir pilis. O tas miestas buvo ežero saloje. Tokių sunkių pastatų žemė jau negalėjo išlaikyti ir pradėjo viskas grimzti. Nusigando gyventojai, nutarė kraustytis iš miesto. O tokį pat akmens miestą pa­statydinti jau aukštesnėje vietoje, ant Liškiavos kalvų. Sužinojo priešai apie tą jų nelaimę ir užpuolė bestatančius gyventojus. Šie gynėsi ilgai, bet negalėjo atsilaikyti prieš gausybę kariuomenės. Visi lietuviai žuvo, o buvęs galingas jų Raigardo miestas lėtai nuskendo.

Yra legenda, kad kartą miestas vos neprisikėlė. Švendubrės kaime atėjo moteris prie savo šulinio, atsiklaupė – norėjo atsigerti. Žiūri – van­denyje spyna stovi. Ji paėmė tą spyną ir pradėjo kelti. Kai tik kilstelėjo, pradėjo varpai skambėti ir iš vandens ėmė kilti nugrimzdęs miestas. Moteris baisiai išsigando ir kad suriks: „Oi, kad tu prapultum!“ Vos ji tai ištarė, miestas atgal į šulinio gelmę nusirito. Nebūtų tą kartą moteriškė užkeikusi, būtų Raigardo miestą iškėlusi…