Salakas – kur akmeninė bažnyčia saugo krašto dvasią

Salakas – miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, šalia kelio 179 Dusetos–Degučiai–Dūkštas. Seniūnijos centras, Salako seniūnija.

Salakas – vienas savičiausių Aukštaitijos miestelių, įsikūręs tarp ežerų, miškų ir senųjų kelių, ten, kur žmogaus istorija susilieja su gamtos didybe ir padavimų pasauliu. Šis Zarasų krašto miestelis, šiandien ramiai gyvenantis prie Luodžio ežero, Gražutės regioninio parko pašonėje, savyje talpina gerokai daugiau nei galima nujausti iš pirmo žvilgsnio. Salakas yra vieta, kur akmuo tampa architektūra, ežeras – atmintimi, o pasakojimai apie kunigaikščius ir sakalus iki šiol sklando virš miestelio lyg lengvas rūkas.

Miestelio vardas, manoma, kilęs iš buvusio Salako ežero, kuris vėliau susiliejo su Dusetu. Tačiau liaudies pasakojimai siūlo ir kitokias kilmės versijas. Viena jų byloja, kad kadaise gyvenvietė buvusi apsupta ežerų tarsi sala, todėl jos gyventojai vadinti salokais. Kita, gerokai vaizdingesnė, pasakoja apie senovinį Sakalo vardą – esą vietiniai medžiotojai augino sakalus, o kad žvėrių globėjas Girinis nesuprastų jų ketinimų, vietovės vardą apvertė. Taip Sakalas virtęs Salaku. Padavimuose net kalbama apie kunigaikštį Sakalą ir didžiulį miestą su pilimi, bažnyčiomis ir vienuolynais.

Istoriniuose šaltiniuose Salakas minimas nuo 1387 metų, tačiau jo apylinkių gyvenimas daug senesnis – čia rastas IX–XIII amžių pilkapynas, liudijantis, kad šios vietos buvo svarbios dar ankstyvaisiais viduramžiais. XV–XVI amžiais Salakas priklausė Tauragnų pilies teritorijai, o 1496 metais čia jau stovėjo pirmoji bažnyčia ir veikė parapija. Ilgainiui miestelis augo, gavo turgaus ir prekymečių privilegijas, tapo vietos vaitystės ir valsčiaus centru.

Per šimtmečius Salakas patyrė ne vieną išbandymą. Jį siaubė gaisrai, per kraštą žygiavo kariuomenės, apylinkėse veikė 1831 metų sukilėliai, tarpukariu čia driekėsi Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, o Antrojo pasaulinio karo metais miestelis neteko savo žydų bendruomenės. Pokariu Salako apylinkėse veikė partizanai. Tačiau visus šiuos istorijos sluoksnius miestelis išlaikė ne kaip sugriovimą, o kaip atmintį – gyvą, juntamą ir iki šiol matomą jo erdvėse.

Ryškiausias Salako ženklas – monumentali tašytų akmenų Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia, statyta 1906–1911 metais. Tai vienas įspūdingiausių akmeninių sakralinės architektūros statinių Lietuvoje, savo formomis primenantis Šiaurės Europos viduramžių architektūrą. Bažnyčia iškyla virš miestelio it tvirtovė, o jos akmens mūras, aukštas bokštas ir uždara šventoriaus erdvė kuria ne tik estetinį, bet ir dvasinį įspūdį. Viduje išlikę kryžminiai skliautai, altoriai, senosios skulptūros, o šventoriuje – kryžiai, stogastulpiai ir koplytėlės. Tai ne tik maldos namai, bet ir viso miestelio tapatybės branduolys.

Ne mažiau iškalbinga ir pati Salako urbanistinė struktūra. Miestelio planas spindulinis, jo aikštė nuo seno buvo prekybos ir susitikimų vieta. Čia pirmadieniais vykdavo garsūs turgūs, į kuriuos suvažiuodavo amatininkai ir prekeiviai iš apylinkių. Šiandien Laisvojoje aikštėje stovi jubiliejinis stogastulpis, skirtas Salako 500 metų sukakčiai, o šiek tiek toliau – 1930 metais pastatytas Lietuvos Nepriklausomybės paminklas su kario ir moters skulptūromis. Šis paminklas, iškilęs senojo vienuolyno ir bažnyčios vietoje, mena ne tik valstybės jubiliejų, bet ir kovas dėl laisvės, savanorių kapus bei vietos žmonių pastangas išsaugoti tautinę atmintį.

Salakas įdomus ir savo kultūrų įvairove. Pietiniame miestelio pakraštyje yra veikiančios totorių kapinės – vienintelės musulmonų kapinės Aukštaitijoje. Jose iki šiol laidojami žmonės, o ant paminklų galima perskaityti įrašus lietuvių, lenkų, rusų ir arabų kalbomis. Šiaurrytiniame pakraštyje plyti senosios žydų kapinės – tylus liudijimas apie kadaise gausią žydų bendruomenę. Kapinių šlaituose stovi šimtai maceivų, orientuotų Jeruzalės kryptimi, puoštų Dovydo žvaigždėmis ir menoromis. Šios skirtingos laidojimo vietos Salake ne tik žymi religines bendruomenes, bet ir atskleidžia, kaip įvairūs pasauliai šimtmečius sugyveno viename Aukštaitijos miestelyje.

Salako apylinkės turtingos ne tik istorija, bet ir gamtiniais bei mitiniais ženklais. Į rytus telkšo Luodis, į pietvakarius driekiasi Ažvinčių–Minčios giria, apylinkėse dunkso Kunigokalnis, auga garsioji Salako pušis, prie kurios grafas savo valstiečiams įteikė žemės nuosavybės dokumentus. Netoliese slypi ir Salako akmuo, vadinamas Napoleono akmeniu. Šis žmogaus apdorotas riedulys su iškaltais ženklais aiškinamas įvairiai: vieni jį sieja su Napoleono kariais, kiti – su žemių ribų žymėjimu, dar kiti – su saulės kultu ir perėjimu iš pagonybės į krikščionybę. Tokie objektai Salakui suteikia ne tik istorinio, bet ir sakralinio kraštovaizdžio pojūtį.

Miestelio apylinkėse yra ir Salako pilkapynas – svarbus sėlių genties palikimas, menantis IX–XII amžių laidojimo papročius. Šie pilkapiai, liaudyje dar vadinti švedkapiais ar prancūzkapiais, išsidėstę abipus kelio ir saugo daugybę dar ne iki galo perskaitytų istorijų. Netoliese stūkso Partizanų kalva – vieta, kur pagerbiami už Lietuvos laisvę žuvę kovotojai. Šis atminties taškas Salako kraštovaizdį papildo dar vienu svarbiu sluoksniu – XX amžiaus pasipriešinimo istorija.

Tačiau Salakas nėra vien istorijos miestelis. Jis gyvas ir šiandien: čia veikia mokykla, meno mokyklos skyrius, biblioteka, bendruomenės centras, Gražutės regioninio parko lankytojų centras. Būtent čia prasminga pradėti pažintį su apylinkėmis – lankytojų centre galima susipažinti su regiono gamtos ir kultūros vertybėmis, o tuo pačiu aplankyti ir netikėtą Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejų“, kuriame sukaupta tūkstančiai jūros gyvūnų, koralų, kriauklių ir fosilijų eksponatų.

Miestelyje verta stabtelėti ir prie dviaukštės Šv. Jono Nepomuko koplytėlės, stovinčios prie kelio į Degučius. Tai viena įdomiausių mažosios architektūros vertybių Salake, ne kartą tapusi svarbių sutikimų vieta – čia tarpukariu buvo pasitiktas net Prezidentas Antanas Smetona. Ši koplytėlė, kaip ir daugelis kitų Salako ženklų, rodo, kad net mažas miestelis gali turėti didelę simbolinę galią.

Keliautojui Salakas atsiveria kaip vieta, kurią verta patirti lėtai. Čia galima pasivaikščioti miestelio gatvėmis, apžiūrėti didingąją akmens bažnyčią, stabtelėti aikštėje, aplankyti muziejus, kapines, paminklus ir pažintinius objektus, o tada išsiruošti toliau – link Luodžio, į Gražutės regioninio parko takus, prie Rudosios versmelės ar į Tiltiškių vandens malūną. Salako pažintinis takas leidžia visą tai sujungti į vieną kelionę, kurioje istorija, gamta ir vietos dvasia kalbasi tarpusavyje.

Salakas – tai Aukštaitijos miestelis, kuriame ypač stipriai juntama riba tarp tikrovės ir padavimo. Vienoje pusėje čia stovi konkrečios datos, vardai ir statiniai, kitoje – pasakojimai apie kunigaikštį Sakalą, ežerų apsuptą salą, Napoleono akmenį ir gydančią versmę. Būtent ši dermė ir daro Salaką ypatingą – jis nėra vien aplankomas taškas žemėlapyje, bet vieta, kuri išlieka atmintyje.

Salakas

2 kilometrai atstu nuo Salako miestelio riogso prie pat kelio taip vadinamas „Napoleono akmuo“ su iškaltu jame ženklu – ne tai šaukštu, ne tai raktu; žmonės pasakoja, kad ant to akmens Napoleonas valgęs pietus, traukdamas į Rusiją. 15–20 metrų toliau nuo to akmens, jau miško pusėje, prasideda išmėtyti viens nuo kito netoli ir pušimis apaugę švedų piliakalniai; jie visi nedidoki, apvalūs, pušimis apaugę; ant vieno iš jų, arčiau prie kelio, yra pastatytas kryžius, nes, kaip žmonės pasakoja, pirmiau vaidenosi, pastačius kryžių, perstojo vaidentis; dar toliau, už 1/2 kilometro, vėl eilė tų piliakalnių.

Ne vienas yra mėginęs kasinėti, bet, be arklių kaulų, daugiau nieko neranda. Baigiantis tiems piliakalniams randasi graži vieta, kur yra padavimas, kad toje vietoje buvusi lietuvių pilis; dabar ta vieta liepomis apaugusi tarp pušų; prieš karą tas vietas lankė ir tyrė archeologai Daugirdas, Medvedevas, bet rezultatai nežinomi.

Iš žalvario laikų daugiausia randama visokių papuošalų: Rakėnų kaime, ar tik ne Raginėnų, kultūros iškasenos. Piliakalnis (o gal ir ne piliakalnis) jau susilyginęs su lauku, nes visas ariamas; ariant ir pakasinėjus visuomet atrandama žmonių ir visokių arklių papuošalų.

Iš numizmatikos daugiausia šioje apylinkėje randama Rygos pinigėlių, apie 30 % visų atrastųjų; antroje vietoje randama Jono Kazimiero laikų – apie 25 %; Zigmanto III ir Prūsijos – apie 15 %. Zigmanto I ir Zigmanto Augusto – apie 3 %, o iš senesniųjų laikų rastas tik vienas didokas pinigas Romos laikų (Marcus Aurelijus) ir apie Kazitiškį.

„Salakas” // Lietuvos aidas 1929 m. rugs, 17 nr., p. 6

„Lietuvos Aido“ 211 nr. tilpo korespondencija apie Salako piliakalnius, pilkapius, „Napoleono akmenį“, numizmatiką ir šiaip iškasenas. Čia noriu šį tą dar papildyti ir paaiškinti. Ant „Napoleono akmens“, kaip korespondencijos autorius vadina, yra iškalta ne šaukštas, bet ratas, kryžius ir kiti ženklai. Apskritai, Salake (Kunigo kalne ir prie Dūkštinėlės upės gr. Plioterio miške) yra daug pilkapių, Vilniaus VIII–IX šimtmečio kultūros, taip pat įvairių to paties laikotarpio randamų radinių. Norintiems tuo klausimu arčiau susipažinti paduodu literatūrą: 1) Pokrovskij, F. V. „Archeologičeskaja karta Kovenskoj guberniji“, 2) A. Spicyn „Predpoložajemyje Litovskije kurgany VIII–IX v.“, 3) Balinski, M. „Starożytna Polska“, III t., 4) Elisonas, J. „Archeologinių ir šiaip įdomių vietų sąrašas“, „Švietimo darbas“, 1925, 4–5 nr., ir 5) Tarasenkas, P. „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (Švietimo ministerijos leidinys).

Iš atrastos romėnų laikų (Marcus Aurelijus) monetos galima spėti, jog čia jau Kristaus laikais buvo apgyventa žmonių, spėjama, švedų tautų. Jas vėliau, maždaug V–VII šimtmetyje, išstūmė atkeliaujančios iš rytų aisčių tautos. Dar tuo laiku (iki maždaug V šimtmečio po Kristaus gimimo) Lietuvos dabartiniame krašte visur tebebuvo, spėjama, akmens gadynė.

Būtų gera, kad šiuos visus radinius perduotų Kauno miesto muziejui. Kartais tokie smulkūs daiktai, kurie žmonėms atrodo menkniekiai, mokslininkams archeologams yra labai svarbūs. Jais remdamiesi jie gali nustatyti čia gyvenusių žmonių kultūrą ir laikotarpį, nuo kada jie čia apsigyveno. Svarbu užrašyti ir žmonių padavimus.

„Salakas” // Lietuvos aidas 1929 m. rugs, 20 nr., p. 6