Skudutiškio šventvietė

Skudutiškio šventvietė

Skudutiškio šventvietė – akmenys, šaltinis ir žmonių pastatyta koplyčia, esanti Skudutiškyje, Molėtų rajone, ženklinanti šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą. Skudutiškio šventvietė randasi 0,7 km į šiaurės vakarus nuo miestelio bažnyčios, 0,6 km į šiaurę nuo kelio Skudutiškis-Kaniūkai, Juodisos (dar vadinamos Juodišiumi, Skudute) ir bevardžio (?) dešiniojo intako santakoje, vadinamosiose Vaškuškėse. Pasiekiama nuo Skudutiškio įrengtu apie 0,5 km ilgio taku. Vieta gausiai lankoma per Žolinę, kuomet tikintieji su rožinio malda nuo bažnyčios traukia į šią šventvietę, joje vyksta mišios. Lankytojų netrūksta ir per tradicinius Skudutiškyje Švč. Trejybės atlaidus bei kitomis progomis. Yra tautodailininkų sukurti koplytstulpiai, informacinė lenta, įrengta atokvėpio vieta.

Susidaro įspūdis, kad tai būta gana šlapios vietos. Nemažai iš žemės kyšančių susmigusių vidutinio dydžio akmenų, galimas dalykas, priklausė savotiškam grindiniui, kuris palengvindavo priėjimą prie puoselėjamų akmenų, taip pat persikėlimą per Juodisos intaką (šis nedidelis kelelis praeityje buvo gana intensyviai naudojamas pėsčiųjų bei keliaujančių vežimais).

Pačiame šventvietės epicentre, Juodisos dešiniajame krante ir upelių santakos vakarinėje pusėje, yra didžiausias ir centriniu laikomas akmuo. Tai tamsiai pilkos spalvos granitas, netaisyklingos formos, apie 2,2 m ilg. (Š-P), 65 cm (P) ir 1,7 m pl. (Š), 60-80 cm aukščio. Viršuje yra dvi ryškios susikertančios iškilios (0,9 ir 1,25 m ilg.) akmens gyslos-„kryžius“ bei Marijos pėda vadinamas 37 cm ilg., 11-15 cm pl. įdubimas.

Apie 2,5 m į ŠV nuo šaltinio-šulinėlio, kairiajame bevardžio upelio krante, guli vidutinio grūdėtumo, rausvos spalvos natūraliai plokščias granito akmuo. Jis 55×85 cm dydžio, 25 cm aukščio, jo viršuje yra du lygiagretūs įdubimai, primenantys kairę ir dešinę suaugusio žmogaus pėdas, orientuotas Š-P kryptimi. Pirmoji pėda 5,5-11×28,5 cm dydžio, 2 cm gylio, antroji (kiek mažiau ryški) – 6-7,5×30 cm dydžio, 80 cm gylio. Galimas dalykas, kad šie natūralūs įdubimai buvo savotiškai pagilinti žmonėms krapštant ar net gremžiant iš jų dugno samanas ir akmens miltelius.

Šis akmuo kur kas mažiau žinomas negu centrinis akmuo, tačiau taip pat dalies tikinčiųjų lankomas, bučiuojamas, puošiamas gėlėmis. Susidaro įspūdis, kad jis priklauso akmenų grindiniui – brastai kelyje per bevardį upelį.

Neišskiriant Juodisos upelio, šaltinio ir visų akmenų, šventa laikoma visa ši vietovė giliame upelių slėnyje (plg. „Pabučiuok čia] visus medžius…“ – LTR 6810/32). Šventvietė iki šiol masiškai lankoma per Švč. Trejybės atlaidus (aštuntą sekmadienį po Velykų) į Skudutiškį atvykstančių tikinčiųjų.

Apie 0,7 km į P nuo šventvietės, prie kelio Skudutiškis-Kaniūkai, būta didelio pilkapyno, datuojamo I t-mečiu.

Istorija

„Pėdas vaika, labai nedidelės pėdelės, rožančius aplink. Ir kaip nužiūri gerai, tai viskas, rožančius kaip reikia, poterėliai, kryželis, viską. Ir Marijos pėdas“ (LTR 6737/125). Pokario metais prie akmens stovėjo kuklus medinis kryžius, atgimimo metais už 1,8 m nuo akmens iškilo apie 4×4 m dydžio koplyčia su gipsine Marijos statula.

„Žmonės sako, kad nuo to akmenio vandenį kuris atsigers ar nuvelės kokią žaizdą, tai tuojau ir pagydavo. <…> Kryžius baigiamas maldininkų nuskusti su peiliais“ (U. T. Biguzas, -1925 m. – V A K 60/458- 459). „Maldininkai, laikydami akmenį stebuklingu, apskaldė pėdą, imdami akmens skaldinėlius gydymuisi“ (PA 22). „Jei kas iš tos pėdos vandens išgeria ar jei savo žaizdą išplauna, pasveiksta“ (Tarasenka P., 1933b). „Visas ligas nuima stebuklingoj vietoj, dar labiau kaip bažnyčioj… kad skauda, patrink akmeniuku iš Skudutės upelio, samanyčių nuo akmens pridėk, ant ryto sugis visa. Būna, kad dantys, būna, kad žaizdos kokios, ir padeda…“ (LTR 6810/29). „Kalbama, kad atlaidų metu žmonės dėdavę pinigus, aukodavo aukas. Po nakties nerasdavo nieko. Tikėdavo, kad aukas pasiima šventieji į dangų“ (Rastenytė V , 1980). „Čia, prie Dievą akmenia, skaito, rožančius sukalbėt geriau nei bažnyčioj. Mes čia sukalbėsim, šventa vandeniuka atsigersim…“ (LTR 6810/28).

Kol nebuvo koplytėlės, slėnis, kuriame susikerta Skudutė ir dar vienas mažas upeliukas, buvo vadinamas „Skudutiškio alka“, laikyta pagoniška šventviete. Pastačius koplytėlę ji įgijo ir krikščionišką reikšmę. Tais pačiais 1997 m. viena šiaulietė susapnavusi Švč. Mergelės Marijos prašymą ir šventvietės slėnyje aplink koplytėlę pastatė septynias stoteles, kuriose žmonės gali prašyti šventų dalykų: santarvės šeimoje, meilės, sveikatos. Įvykusį tikinčiosios regėjimą skelbia šalia koplyčios pastatyta informacinė lenta.

Skudutiškio šventvietė ir čia atliekami ritualai

Apie 2 m į Š nuo centrinio šventvietės akmens Juodisos intakas daro 90° vingį ir pasuka R kryptimi. Šioje kelių metrų atkarpoje tikintieji paprastai prausiasi, semia vandenį. Į anksčiau čia buvusį maždaug 25 cm skr. betoninį rentinėlį mesdavo ir smulkių monetėlių (Vait., 1995 m.). „Pasakoja, kad čia daug kas regėjimų atgavę. Kam kojas skaudėję – padėja. Akis pasiprausem – tuos metus neskaudėją. Viskas lengviau…“ (LTR 6810/31).

Tiesa, gydymui vartojamas ir pačios Juodisos vanduo: prausiamasi, braidoma, geriama, pilamasi į butelius ir pan. „Akmeniukais iš upelio kas trinas, kas upelio vandeniu plaunąs, kas iš šaltinio geria. Viskas dėl sveikatos gerai…“ (LTR 6810/32).

Apie 15 m į R nuo upelių santakos, Juodisos dešiniajame krante (upeliu aukštyn), apie 2 m nuo upelio, guli vidutinio grūdėtumo, melsvos spalvos su juodais intarpais granito akmuo, kurio forma primena širdį. Akmuo 1,1×1,3 m dydžio, 45 cm aukščio, natūraliai iškiliu viršumi, „širdies“ smaigalys nukreiptas į V. Tikintieji šį akmenį vadina Jėzaus Kristaus širdimi, taip pat gerbia, puoselėja, bučiuoja. Aplink jį einama keliais ir meldžiamasi (1970 m., LII; 1995 m., Vait.).

Legendos ir padavimai

„Žmonės pasakoja, kad po [?] tuo akmeniu vaidinas. Sako buktai, kad vienas vaikas ėjo pro šalį to akmenio ir pamatė – balta žmogysta taip baltai apsivilkusi, kad nė žiūrėt negalima ir persigandęs parbėgo namo, ir apsirgo. Iš išgąsčio gulėjo dvi savaites. <…> Vieną kartą ėjo žmogus <…> pro akmenį. Tas žmogus pamatė tokį didelį vyrą sėdintį, naginių apivaras ant kojų vyniojant, ir žmogaus neleido eiti tuo takeliu į Kaniūkus, turėjo eiti keliu“ (U. T. Biguzas, -1925 m. – V A K 60/458).

„Marijos pėdos, pirštukai… Marija apsireiškė an to akmeno. Mūsų baba sakydavo, kad buvo maras, ir kas inbėga Skudutiškia žemėn, tai gyvas liko. Dėl to, skaito, Marijos tas akmuo šventas“ (LTR 6810/27).

Taip pat pasakojama, kad pro šį akmenį žygiavo Napoleono kariai ir užkasė po šiuo akmeniu pinigų (Rastenytė V , 1980).

Čia pateikta informacija, didžiąją dalimi paimta iš V. Vaitkevičiaus knygos „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija”

Legenda byloja, kad maro metais, XVIII a. pradžioje, Skudutiškio apylinkėse buvo pasirodžiusi Švč. Marija ir daugeliui padėjusi išsigelbėti nuo mirties. Senoliai sakydavo, kad Skudutiškis yra šventa vieta, kurioje buvo Marija, mena gyvas šio krašto pamaldumo tradicijas. Stebuklingu laikytas šalia trykštantis šaltinis ir aplinkui gulintys akmenys su keistais ženklais. Viename iš jų žmonės įžvelgdavo panašias į žmogaus pėdas, sakydavo, kad tai – Jėzaus Motinos Marijos pėdsakai. Tikintieji semdavosi šaltinio vandenį, juo apsiplaudavo, atsigerdavo, pildavosi į butelius, taip pat pasiimdavo samanų nuo akmenų ir jas vyniodavo į nosinę.