Sližių piliakalnis – senovės maldykla, kur liepsnojo aukos dievams

Sližių piliakalnis

Sližių piliakalnis, Papiliakalnis – piliakalnis Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, Sližių kaime, Veprių seniūnijoje. Pasiekiamas keliu Kultuvėnai (Samantonys) – Šmulkštai, Sližių kaimo pietiniame gale, prieš didesnį kelio posūkį į kairę pietryčiuosna pasukus lauko keliuku į dešinę vakarų kryptimi, pavažiavus iki pirmos sodybos dešinėje 430 m – yra už jos į šiaurės vakarus, lauko krašte.

Sližių piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Širvintos dešiniajame krante. Aikštelė trikampė, orientuota šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 19 m ilgio, 20 m pločio pietryčių krašte. Čia supiltas 35 m ilgio, 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas (jo vidinėje pusėje yra daug molio tinko) 2,5 m aukščio išoriniu šlaitu. Šlaitai statūs, iki 31 m aukščio.

Pylimas ir aikštelė apardyti bulviarūsių, aikštelės pietvakarių dalis nugriuvusi į Širvintą. Sližių piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais.

1921 m. ir 1936 m. piliakalnį žvalgė Petras Tarasenka, 1970 m. – Istorijos institutas. Sližių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio antrąja puse – II tūkstantmečio pradžia.

Kitų šaltinių informacija apie Sližių piliakalnį:

Sližių piliakalnis

Veprių valsčiuje, Ukmergės apskr., į vakarus nuo Sližių k. Širvintos upės krante tyliai riogso neaukštas Sližių piliakalnis; žmonės ir vietą vadina ,,papiliakalne”. Ilgio iš šiaurės į pietus 25 mt., pločio 7-8 mt., ir aukščio nuo lygumos iš rytų pusės 2 mt., pavidale ištiesto ritulio. Iš šiaurės į vakarų pusę gera jo dalis apgriuvo į gilias skardis, apaugusias krūmais.

Žmonės, kasdami ant jo duobes, vokiečių okupacijos laiku, sąšlavoms iš kaimo vežti, užtiko storą sluogsnį apdeginto molio, tokio kieto, kad reikėjo kirsti jis dūromis, o po juo ėjo sluogsnis smėlio, maišyto su pelenais ir anglimis. Žemė aplinkui molis.

Guli piliakalnis poėtingoje vietoje; skardžių šonai žali, apaugę krūmais; apačioje užianti per akmenis Širvintos upė. Žmonės riša su juo gražius padavimus.

Sako, būta čia raganų sueigų vietos; keldavę čia naktimis pokylius ir šaukdavę drauges iš tolo aukso trūbomis.

Sako, stabmeldystės laikais čia būta maldyklos, kur žmonės meldesi dievams ir degindavę aukas.

Įdomi ir graži alegorinė pasaka surišta su piliakalniu. Pasakė senelis iš Sližių kaimo. „Matai, tamsta, šis piliakalnis nepaprastas; jo gilumoje gyvena užburti ponai, kurie turi su savim žmonių laimę ir liuosybę. Retas kas žmogus matė juos, nes jau nebetiki „svietas” teisybei, o senieji žmonės daug ką matė ir žinojo, ko nepamatys ir nepažins jaunieji. Klausyk dabar, kas atsitiko prie šito piliakalnio mano senelio švogeriui, seniui Antanui. Duok jam Dieve dangaus karalystę!
Buvo tai dar baudžiavos laikais. Antanas, kaip ir visi kiti baudžiauninkai, per kiaurą dieną vargo pono lauke. Vakare, sugrįžęs iš baudžiavos su nuvargusiu berniuku, dar skubinasi išarti ir savo ežią, kuri buvo prie paties piliakalnio.

Pavargęs Antanas atsisėdo šalia atsigauti, apie savo vargus ir nelaimes padūmoti. Sėdi… Štai, prieina koks gražiai apsitaisęs ponas ir taria:

„Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes, būsi turtingas, laimingas ir laisvas, patsai ir visa pavergtoji liaudis. Pagelbėk tu mums, uždėtą burtą nuimk!”

„Kuo gi galiu ponui padėti aš, prastas mužikas?” paklausė Antanas.

„Eikiva sykiu,” – tarė jam ponas.

Sykiu nuėjo ant piliakalnio. Žiūri Antanas ir vietos pažinti negali. Vietoje krūmais apaugusio kalno stovi aukšti ir gražūs mūrai. Įeina į jų vidų. Praeina pirmas duris geležines, antras praeina „micengines” – varines, trečias duris praėjo sidabrines ir įėjo į gražų didelį kambarį. Ir mato Antanas, ant stalo, ant „šventos” duonelės sėdi ir pučiasi bjauri didoka rupūžė.

Tarė ponas Antanui:

„Matai, žmogeli, nusijuokiau sykį iš dovanos savo baudžiauninkų, kada jie pradžioje rugpiūčio su nauja duonele, atėjo pas mane prašyti pagalbos savo varguose. Pasijuokiau iš jų ašarų ir dovanos. Liepiau tarnams varyti liaudį į darbą, o menkąją dovaną išmesti šunims. Dievas prakeikė tą dieną mane. Dvaras į žemę įgriuvo. Lėmė amžius gyventi ir valgyti duoną, apibjaurintą šitos rupūžės. Ir prakeikimą tegali nuimti drąsuolis kaimietis, kuris pūslėtom rankom iš pilės išneš tą rupūžę iš rankų neišleidęs. O, kad kas tai padarytų, atleisčiau aš pavergtąją liaudi!” baigė ponas nuliūdęs kalbą.

Pasigailėjo Antanas pono ir liaudies, kuri per ištisas dienas vargsta, prakaituoja didikams ponams. Užmiršo baugumą, nutvėrė rankom šlykščią bjaurybę ir nešasi ją laukan.

Praėjo su našta per duris sidabrines. Žiūri Antanas, darosi jo rankose stebuklai. Pučiasi ir eina didyn jo našta. Pirma buvo ji kaip žmogaus galva, dabar jau kaip gera puspūrė bulvių ir su kiekvienu žingsniu vis eina didyn. Vos-vos prasistūmė per varines duris. Priėjo prie paskutinių geležinių duru.

Dar padidėjo rupūžė, jau didesnė už kupetį rugių, vos nekrinta iš rankų. Stumtis pradėjo pro duris, dar auga rupūžė, verčia akimis, smirdančiomis seilėmis spiaudo. Prispaudė savo sunkumu Antaną prie slenksčio. Pavargo Antanas ir iš rankų paleido bjaurybę, seiles ir prakaitą nusišluostė… Užmiršo pono patarimą ir prašymą… Ka, ka, ka… juokai pasigirdo šaly.

Apsigrįžo Antanas. Visai jau sutemta… Paniūręs bėriukas prie žagrės stovi, tamsumoje nyksta piliakalnis. Nei mūrų, nei pono. Ir liko liaudis vargti per amžius” baigė senėlis gražų padavimą.

P. Tarasenka „Ieškojimai Neries ir Šventosios santeklyje // Mūsų senovė (Tilzė). – 1922 m., kn. 4/5, p. 577-579.