Strakšiškės piliakalnis

Strakšiškės piliakalnis, Ropiakalnis – piliakalnis Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, Strakšiškės kaime, Ceikinių seniūnija. Pasiekiamas keliu Ceikiniai – Mielagėnai ties Zatišiumi pasukus į kairę šiaurėn link Rizgūnų, pravažiavus Strakšiškės kaimą, ties miško pradžioje, kairėje vakaruose esančiu karjeru pasukus į kairę vakaruosna, už 150 m yra keliuko dešinėje šiaurės kryptimi, Didžiagirio miško 85 kvartalo rytinėje dalyje.

Piliakalnis įrengtas stačiašlaitėje kalvoje. Piliakalnio šlaitai iki 15 m aukščio; viršutinė apie 2-3 m šlaitų dalis pastatinta. Viršūnės aikštelė ovali, 26 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 15 m pločio. Piliakalnio šlaitus, išskyrus rytinį supa dvi terasos, kurios pietiniame šlaite pereina į griovius ir pylimus. Pirmoji terasa (jos plotis 5 m) yra 2-3 m žemiau aikštelės krašto, žemėja į išorę. Pietiniame šlaite ji pereina į užslinkusį griovį (plotis 2 m), už kurio supiltas dabar sulėkštėjęs pylimas, kurio aukštis 0,2 m, pagrindo plotis 6 m. Antroji terasa (plotis 3 m) yra 1,3-2,0 m žemiau pirmosios, žemėja į išorę. Pietiniame šlaite pereina į griovį (dugno plotis 1 m), už kurio supiltas pylimas, kurio aukštis 0,2 m, plotis prie pagrindo 5 m.

Pietiniame šlaite, 1 m žemiau aikštelės krašto, yra akmuo, jo matoma dalis yra 1,4 x 1,2 m dydžio, aukštis virš žemės 0,6 m.

1988 m. piliakalnį žvalgė Mokslinė metodinė taryba. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Padavimai: Ir ana [bažnyčia] pralėkus ten. < . . . > I vadindava — Rapiakalnis, Rapiakalnis. Kažkada senų senovėj sakydava, kad buva ten ant kalnalia
bažnyčia, i ana pratekus.

Tai ten bažnyčia buvus, susmegus po tuo kalnu, ten lygtai varpai skambindavo. Atseit tokios legendos, kad varpai girdisi.

Ten akmuo toks papėdėje, tai irgi labai įdomus, su pėdom — gaidžio, arklio, žmogaus irgi.

Tai saka, kad ten bažnyčia buvus ir nugrimzdus dar neatmenamais laikais.

Senių padavimas — senybos [buvo] du šaučiai: vienas sedie un Bicekalnia, antras — un pileles Bindaryskies lauki (1 kilometro tol.). Abudu šaučiai vienu kūjeliu batus siuva.

Katerina ti kokia su karietų važiava, ar paru arklių. < . . . > Tą bažnyčią pralėkė, a tį yr prie tam kalnui takis labas ir taki kai bala, < . . . > kai seniau, buva labai klampi. < . . . > Tai tan įvažiava duobėn ta Katerina su tais arkliais.

< . . . > Būdavo, maži nueinam un ta kaina, patrepsim, ausį prikišme…
— A va, zvanai zvanija, — saka. < . . . >

< . . . > Ai, kap kalnu [bažnyčia] apvirsta, tai kas ti susapnavįs. Išeina, žmogus galvoja art jau tą kalną ar suarė. < . . . > I, saka:
— Nerauk nu mana galvos plaukų, — susapnavį naktį. < . . . >

< . . . > Ai gražu būdavo, ai gražu! Užlipi — kaip danguj. Aukštas kalnas, visur matas, a dabar gi vis miškai užauga, gyvatynas, niekur nesimata…

Aukštas buva labai! Kaip seni žmonės, tai stati neužeidava, rapam eidava. I praminė Rapiakalniu. < . . . >