Tauragnai

Už Stundžių, išsinėrus iš miškelio bažnyčios bokš­tui ir geltonai varpinei, vieškelis pasiunta: nerimo ir dulkių verpetas aptvindo ir vežimus, ir pėsčiuosius… Pro Cidrono upelį pradundėjus, pakvimpa oras švie­žiais riestainiais ir skrudintam aguonom. — štai ir Tauragnai! Ir atsidūsti žmogus, o ko atsidūsti — nė nežinai..

(Iš Pulgio Andriušo raštų)

Tauragnų miestelis išsistatęs ant kalno, prie šiaurės vaka­rinio Tauragno ežero ir su juo besijungiančio Labės ežerėlio, rytinio kranto, kalvotoje vietoje, į pietryčius nuo Utenos (16 km), Tauragnų ežeryno srityje. Tuojau į pietus, prie Labės ežero pietrytinio kranto, yra senas Tauragnų dvaras.

Tauragnų proistorė sena. Tai patvirtina gausūs archeologi­niai radiniai, piliakalniai, senkapiai, padavimais apipinti ak­menys, siekią gal pirmuosius amžius prieš Kristų ar kiek vėlesnius.

Vietovės vardas kildinamas iš tauro vardo. Matyti, šie žvėrys senovėje gyveno apylinkės miškuose, (išnyko prieš 300 — 400 metų). Senoji dokumentuose sutinkama vardo for­ma Tauraginai; neretai dar mūsų laikais ją vartojo vietos gyventojai. Ji susideda iš dviejų žodžių: tauras ir ginti (varyti).

Tauragnų pilis buvo įruošta rytuose nuo dabarti­nių Tauragnų (3,5 km). Ji stovėjusi ant aukšto Taurapilio kalno, pietiniame Tauragno krante. Atsiradusi lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikais, o gal ir anksčiau. Buvusi medinė, sustiprinta žemės pylimais ir tvirta. Ilgai sėkmingai gynusi šią Lietuvos dalį nuo kalavijuočių. Ypač sunkūs buvę Tauragnams 1330 – 1333 metai, kai ordinas nuosekliai ir žiauriai niokojo Ukmergės, Šašuolių, Dubingių apylinkes. Taigi Vytenio — Gedimino — Algirdo — Kęstučio (o gal ir Min­daugo) laikais Tauragnai buvo neeilinis Lietuvos punktas. 1387 11 17 D.L.K. Jogaila, steigdamas Vilniaus vyskupystę, užrašė jai bene geriausias Lietuvos žemes; tų metų užrašuo­se skaitome:

„Vilniaus vyskupystės sostą nutarėme įkurti, apdovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos pri­einančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais… mes duodame su visais atskirais kaimais, mokesčiais, nauda, pajamomis, vaisiais, pelnais, teisėmis, valdomis, laukais, pievomis, lygumomis, ganyklomis, giriomis, miškais, ąžuolynais, krū­mais, šilais,krūmokšniais, žuvynais, pelkėmis, malūnais, van­denimis ir jų srovėmis, perkalaiis… žuklvimais  ir su visu tuo, kas su jais susieta, nuomos pajamomis; Visokiais pel­nais ir priklausomybėmis, kurios tuo ar kitu būdu priklauso Tauragnų piliai… Visa tai duodame ta pačia teise ir valdymu, kuriomis tą Tauragnų pilį… mes ir mūsų protėviai laikėme“ (K. Jablonskis Lietuvos istorijos šaltiniai, I T., V., 1955 m.).

Nuo to meto Tauragnų pilis ir dvaras priklausė Vilniaus vyskupams, kurie jį išlaikė net iki unijinės Lietuvos gyve­nimo pabaigos.

D.L.K. Jogailos rūpesčiu apie 1387 m Tauragnuose pas­tatyta Romos katalikų bažnyčia. Ji buvo viena iš septynių, atsiradusių Lietuvoje krikščionybės įvedimo metu, ir pati pir­moji šiaurės Lietuvoj. Iš to galima spręsti, kad ir Taurag­nų vietovė buvo neeilinė. Nepavyko rasti žinių, kada ji su­nyko ir kada pastatyta. Težinoma, kad 1874 m. klebonas kun. Mazulevičius su parapijiečiais pastatydino naują medinę baž­nyčią.

1539 m. Tauragnų miestelis turėjo 13 karčemų (XVI. a. pab. buyo 47, 1669 – 40 kiemų, 1775 – 28 dūmai); 1767 jam suteikta turgaus ir prekymečių privilegija.

Carinės Rusijos laikais Tauragnų dvaras buvo nusavintas. XlXa. baudžiava nebuvo lengva, ir valstiečiai buvo net su­kilę. 1861 m., jiems malšinti buvo pasiųstas, rusų raitelių eskadronas. Dvaro savininkai grafai Puslovskiai (stambūs žem­valdžiai) Tauragnuose negyveno, dažniausiai Krokuvoje. Puslovskiai turėjo daug dvarų rytinėje Lietuvoje ir Lenkijoje. Puslovskiui (Tauragnų dvarui) priklausė Tauragnų miestelio žemė su kaimyniniais ežerais; jis buvo daugelio palivarkų savininkas. Puslovškių laikais (o gal anksčiau) Tauragnų dvare buvo įruoštas didelis alaus bravoras ir spirito varyk­la.

885 m. Tauragnų dvarą (centras 400 ha) su įvairiais tur­tais, mišku ir ežerais nupirko Karolis Gineitis, sumokėjęs 21 000 rublių. Nuosavybę vėliau paveldėjo du jo sūnūs — Antanas ir Pranas. Tų nuosavybių dalis buvo parduota; vėliau čia įsikūrė du ūkiai, priklausę Gineičiams. Nuo šio laiko dvaras nebetarnavo nutautinimui, kaip paprastai buvo Lietuvoje, bet atvirkščiai, lietuvių tautinei kultūrai stiprinti: naujieji dvaro savininkai buvo tikri lietuviai patriotai, rėmė tautinį lietuvių judėjimą medžiagiškai bei morališkai ir patys į jį aktyviai įsijungdami.

Tauragnus palietė ir kiti „istoriniai įvykiai, nes jie buvo prie vieno iš svarbesnių istorinės Lietuvos kelių. Juos gero­kai apnaikino švedai. 1812 m. birželio mėn. pabaigoje, pro Tauragnus į Brėslaują Vitebsko link žygiavo maršalo Nėjaus vadovaujamas prancūzų armijos III korpusas. 1863 m. suki­limo banga palietė ir Tauragnų apylinkes. Sukilimui nepa­sisekus, rusai griebėsi represijų, ėmė kolonizuoti į Taurag­nų apylinkes buvo atkelta nemaža rusų sentikių, kai kurie kaimai, virto beveik ištisai „rusiškais“.