Ūlostakos akmuo – slėptuvė nuo vilkų ir kasdienių rūpesčių

Ūlostakos akmuo

Ūlostakos akmuo randasi Varėnos rajono savivaldybėje, Marcinkonių seniūnijoje, Paūlių kaime, kairiajame Ūlos upės krante, netoli santakos su Merkiu. Tai bene didžiausias Dzūkijos nacionaliniame parke akmuo. Santakos vieta vadinta Ūlostaka, pagal šį ir šalimai esančius vietovių pavadinimus akmuo dar buvo pavadinamas Baryso, Gražiuikos ar Lankelės akmeniu.

Tai smulkiagrūdis, lyg juostuotas, pilkai melsvos spalvos, netaisyklingo keturkampio formos, 2,75 x 3,65 m dydžio (pailgas Rytų–Vakarų kryptimi) granito riedulys; jo aukštis Pietvakarių pusėje 1,55 m, Šiaurės – 2,4 m (iš PV, ŠR ir ŠV akmens šonai statūs, iš PR jis nelygus, būtų galima užlipti). Akmens paviršius nelygus, suskeldėjęs nuo piemenų laužų; Šiaurinėje pusėje žemė šlapia, lyg šaltiniuota (2002 m. rugpjūtį į Ūlą čia dar sruveno nedidelis šaltinėlis – Vait. ir tlk.). Vietovė į Šiaurės Rytus nuo akmens turėjo Baryso Dugno pavadinimą (Baryso Dugnų išgano, palaidzia, atgena…) (DNP KPA G CD-R 44-3).

Istorija

Ūlostakos akmuo buvo svarbi piemenų susirinkimo vieta Sekminių šventės metu. Piemenys, ganydami karves palei Ūlą, degindavo ant akmens laužą, šildydavosi ar ką kepdavo, slėpdavosi nuo vilkų. Ant akmenio kaimo mokytojas mėgdavo atsivest vaikus bendrai nuotraukai. Buvo pasakojama, kad po akmeniu yra užkastas lobis ir nesėkmingai bandyta jo ieškoti. Seniau tikėta, kad visi akmenys augo.

Legendos ir padavimai

Kol Marija kojos nenusmušė, tai akmenai visur augo, o tį pas mus tai tokis dzidelis užaugį prieg, tį upė bėga. <…> Kap [Marija kojų] nusmušė, tadu jau ji pasakė, kad daugiau jau neaugs, tep ir buvo, pažūrėk, kiek akmenų visur pribuvo, o jau tį pas mus tai tokis dzidelis užaugis, tokiais kap laiptais viršun net užaini. Karves ganydavom, tai aidavom, pabūnam ir nukopam. 

DNP G 8-21, A. S. Darželiai

Ūlostakos akmuo – vadzino tep, Ūla tį inteka netoli, mūs tį buvo gal koki 50 arų žemės, biskį toliau tas akmuo, kap an šlaito, tai tį ir ganėm, ir visa mokykla buvom susodzyci vaikai an akmenio

DNP G 79-12, M. T., Zervynos

Kap mes laukdavom vaikai Sakminių, tai per Sakmines karvėm, kap išgenam, tai vainikus pinam, laužiam beržus, uždedam an ragų ir varom namo. Parvarom namo, tai mūs tėvai, gaspadorai visoki išperka tas karves, duoda saldainių, duoda visko, kiaušinių duoda. Tai mes susrankam visi, kano karvės, tų kiaušinių prisrankam ir jau genam po piet. Po piet kap genam, tai nešamės kas kų davė vėl piemenai valgyc.

Atsimenu tokis akmuo dzidelys, aukštas, jis aukščiausias, daug metrų jo yra, tai mes an to akmenio, skarvadų nusnešam ir an to akmenio suskuriam iš šakų laužų ir kepam kiaušinius tuos, tų maistų susdedam ir apė tų jau akmenį šokam darželius visokius. O karves suvarom vienan kampan, tadu karvės tai neėdį tų dzien būna. Vėl išeina ir vėl vienon vieton, kad jos nekrikt, kad mes turėtumėm laiko baliavoc vaikai, labai buvo smagu.

LK020804, O. Č., Mardasavas

Petro Zalansko dukra Marija (g. 1946 m.) mena, kaip dziedulis tvirtindavo, kad šis akmuo gyvas ir visi akmenys gyvi.

Zalanskaitė-Liugienė 1999: 15

Pas mus Mardasavan tai pas Ūlų buvo [akmuo] Barysas. Barysas, tai mes kap ganom, Ūla inplaukė Merkin, tį santaka buvo, tai tį akmuo Barysas kap buvo, tai tį mes penki arba šeši vaikai šito [kaimo] galo, tai ganom ir an jo viršaus ugnį suskūrinį <…>. Jei jau kokis vilkas, tai, pavyzdžiui, mes, vaikai, cik an akmenio užlipsi, ir vilkas neras

P. Ieva Zalanskaitė-Turonienė, g. 1912 m., Mardasave. U. D. Blažulionytė – DNP KPA G CD-R 44-3

Tokis va, kap mūs virtuvė, tokis. Jei kiba dar žemėn inlindo. Aukščiausias cia viso krašto buva. Ūla ineina Merkin. Mes ganėm, tai varlas kepėm an to akmenio maži.

Prineša žagarų, va, šitas Jonas (Gudaitis), prikūrinam an akmenio, jis net raudonas, nužaram žairas šonan ir tadu varles an to akmenio raudono, indegusio <…>

P. Jakimonis, 83 m. ir Jakimonienė, 80 m., gyv. Mardasave. U. R. Norkūnas, 1998 m. – DNP KPA ES 2

Apkasinėtas [tas] akmuo – piemenys ieškojo turtų

P. Jonas Zalanskas. U. H. Gudavičius, 1999 m. – DNP KPA ES 1-55

Teigiama, kad Zalanskų rėžis į Ūlą rėmėsi būtent šioje vietoje, todėl P. Zalanskas, atėjęs pažiūrėti pasėlių ar padirbėjęs savo lauke, mėgo atsigulti ant saulės įšildyto akmens pailsėti, neretai čia užsnūsdavo,

Liugaitė-Černiauskienė 2008

Už 0,15 km į ŠV nuo Ūlostakos akmens, ant aukštumos krašto, yra 8 į žemę susmegę akmenys, kurie atsargiai siejami su šventvietėmis.

Černiauskas 2000

Už 0,75 km į PR nuo Ūlostakos akmens trykšta trys nepaprasti šaltiniai.