Ūlostakos miško šaltiniai – slapta gamtos šventovė prie Ūlos

Ūlostakos miško šaltiniai

Ūlostakos miško šaltiniai trykšta Varėnos rajono savivaldybėje, Marcinkonių seniūnijoje, tame pačiame kaip ir Ūlostakos akmuo Paūlių kaime, kairiajame Ūlos upės krante. Randami jie Ūlos takos miško 2-ojo kvartalo pakraštyje. Ten, kur Ūlos kairysis krantas pereina į stačią aukštumą, gamta atvėrė nepaprastą reginį – tris gyvybės šaltinius, vietinių vadinamus Šalciniais. Jie trykšta iš didžiulio, apie 50 x 60 metrų dydžio ir 19–22 metrų gylio sufozinio cirko, kuris susiformavo per tūkstančius metų trūkinėjant žemei ir išplaunant smėlį iš giluminių sluoksnių. Čia kraštovaizdis primena slaptą gamtos amfiteatrą – nuo aukštumos slenka krūmynais apaugę šlaitai, o jų papėdėje iš žemės gelmių veržiasi krištolo tyrumo vanduo.

Pirmasis šaltinis, šiandien lengviausiai prieinamas, trykšta vakarinėje cirko dalyje. Jo skaidrus ir kvapo neturintis vanduo teka šiaurės rytų kryptimi (apie 35°), tyliai įsiliedamas į Ūlos srovę. Antrasis šaltinis, glūdintis kiek giliau, cirko viduryje, sunkiau pasiekiamas – jį supa klampi, šlapia žemė. Iš dviejų srovelių susiformuoja viena tėkmė, kuri pasuka į pietus (20–25°), lyg ieškodama kelio į upės glėbį. Trečiasis šaltinis srūva iš rytinės cirko pusės – ardydamas kraštus, jis veržiasi lauk šiaurės kryptimi (apie 10°), o vėliau pasuka į šiaurės vakarus (apie 300°), tarytum instinktyviai jausdamas Ūlos kvietimą.

Ši vieta – tai ne tik gamtos stebuklas, bet ir ramybės, gryno oro bei švaraus vandens oazė. Ūlostakos miško šaltiniai nuo seno žavėjo keliautojus, vietinius gyventojus ir tyrinėtojus – jų vanduo laikytas gydančiu, o pati vietovė – sakrali. Čia viskas alsuoja pirmapradžiu tyrumu, kuris kasdien tampa vis retesnis.

Pasak Marijos Zalanskaitės-Liugienės, šiuos šaltinius vardais vadino jos senelis Petras Zalanskas – pirmąjį jis švelniai vadino Akmenėlių, antrąjį – Smėlio, o trečiąjį – Molio šaltiniu. „Mūsų dziedulis atgaudavo jėgas tų šaltinėlių vandeniu. Gal dėl to jis taip troško prieš mirtį aplankyti juos. Mes padėjome jam nukeliauti“, – pasakoja Marija (Zalanskaitė-Liugienė 1999: 13). Tokie pasakojimai liudija, kad Šalciniai buvo ne tik gamtos reiškinys, bet ir giliai asmeninė, net sakrali vieta, kur žmonės ieškojo stiprybės, ramybės ir dvasinės atgaivos ryšio.

Toliau tęsia pasakojimą Marija: „Pasodinom ant kalnelio, iš kur gerai buvo matyti ir girdėti visi trys šaltinėliai. Nusileisti prie jų dzieduliui buvo per sunku, ir mes nešėm iš šaltinėlių vandenį rieškučiomis, pylėm į dziedulio karštus delnus, o jis vilgė lūpas, akis, veidą… Ilgai klausėsi dziedulis šaltinėlių muzikos, o paskui atsistojo ir kažkokiu pasikeitusiu balsu pasakė: „Tai jau eisim“ (Zalanskaitė-Liugienė 1999: 14).

P. Zalansko anūkė Modesta Liugaitė-Černiauskienė (47 m.) prisimena, kaip dziedulis sakydavo, kad vienas iš šaltinėlių esąs grožio: Nusprauskit, būsit labai gražios, ištekėsit! (Veikiausiai kalbama apie Akmenėlių šaltinį; Vait. ir tlk., 2022 m.).

Iki šiol Akmenėlių šaltinio vandenį semia ir namo veža du P. Zalanską pažinoję gydytojai iš Kauno – Tomas Stanikas ir Juozas Šidiškis (Vait. ir tlk., 2022 m.).

Pabrėžtina, kad Ūlostakos miško šaltinius žino ir Paūlių gyventojai, plg.: Mardasavo pusėj, prie pat Ūlos, – šalcinis prieš saulę teka. Kap sausas sopulys, tai trynė tuo vandeniu. Dar gal sąnariai, sako, žaizdos nebuvo, ale tep skaudėjo (P. Adalia Mortūnaitė-Stanevičienė, gim. 1933 m. Paūliuose. U. D. Blažulionytė – DNP KPA G CD-R 56-2).

Tarp pirmojo ir antrojo šaltinių esančioje vos kiek aukštesnėje vietoje yra išlikusi bunkerio ar žeminės duobė (Vait. ir tlk.).

Parangta pagal V. Vaitkevičiaus knygą „Dainavos žemės šventvietės” p. 123-124