Vosgėlių piliakalnis – milžinės Indrajos darbas

Vosgėlių piliakalnis

Vosgėlių piliakalnis su gyvenviete, Drageliškiai – piliakalnis ir gyvenvietė Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Dusetų seniūnija. Pasiekiamas keliu Dusetos – Užpaliai. Vosgėliuose pasukus į kairę pietų kryptimi ir pavažiavus 850 m, yra dešinėje vakaruose nuo kelio.

Vosgėlių piliakalnis įrengtas atskiroje didelėje kalvoje. Labai apardytas arimų (nuarta mažiausiai 1 m), dirvonuoja, šiaurės vakarų šlaite auga pušų ir berželių guotas.

Piliakalnį sudaro atskira 40 m aukščio natūrali kalva. Išartoje kalvos dirvoje dar iš tolo išsiskiria du juodos spalvos kultūriniai sluoksniai, kurie įvairaus platumo ruožais supa kalvą. Platesnis, 20 m pločio, ruo­žas eina viršutine šlaitų dalimi, o antrasis, 5 m pločio, yra apati­nėje šlaitų dalyje. Tyrinėjant šiuos kultūrinius sluoksnius, buvo nustatyta, kad apatinis kultūrinis sluoksnis dengė čia buvusį 4 m pločio ir iki 1,5 m gylio griovį, ir jokių radinių jame nebuvo su­rasta. Viršutinis kultūrinis sluoksnis susidarė gyvenant toje vietoje žmonėms ir buvo ypač turtingas įvairių radinių, kurių net ir pavir­šiuje buvo nemažai surinkta. Šie radiniai rodo, jog ir Vosgelių piliakalnio kultūra tęsėsi apie du tūkstančius metų.

Tyrinėjimai

Radiniai, be nedidelių išimčių, yra panašūs į kitų Aukštai­tijos piliakalnių radinius. Čia surastieji dirbiniai: žiestų indų šukės, šiferiniai varpsteliai ir ilgieji sidabriniai lydiniai rodo, kad šis piliakalnis buvo naudojamas ir X—XI amž. Tačiau vėlesniųjų laikų radinių piliakalnyje rasta nedaug ir todėl reikia manyti, kad Vosgėlių piliakalnis tuo metu jau buvo apleistas. Gal būt, vėliau jis ir vėl būdavo panaudojamas trumpam laikui arba kaip slėptuvė pavojaus metu, arba kokiems nors ypatingiems tikslams. Kultūriniame sluoksnyje atrasti į vieną vietą sudėti meškos kaulai ir keli vėlyvieji geležies dirbiniai rodytų, jog tai yra kažkokių kolektyvinių apeigų liekanos.

1949 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Tyrimų radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus, atsitiktinius radinius – Lietuvos nacionalinis muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – XIII a.

Legendos ir padavimai

Teigiama, kad Vosgėlių piliakalnį supylusi milžinė Indraja: prisėmusi prijuostę žemės ir supylusi iš jos kalną. Kur sėmė žemę – atsirado eže­ras. Kiek piliakalnis turįs aukščio, tiek ežeras gylio. Supylusi piliakalnį, milžinė pastačiusi ant jo didelį miestą, kuriame daug žmonių ilgai ir laimingai gyvenę. Tačiau pikta ragana pavydėjusi žmonėms laimės: ji užbūrusi miestą, užrakinusi jo vartus, o raktus padėjusi po dideliu ak­meniu, kuris ir dabar yra piliakalnio šiaurinėje pašlaitėje. Tas miestas su visais savo gyventojais nugrimzdęs į žemę… Ilgai verkusi milžinė Indraja užkeikto savo miesto. Nuo jos ašarų net upė pradėjo tekėti, kuri dabar vadinama Indrajos vardu.

—

Vosgėlių piliakalnia vietaj seniau buvus bažnyčia, bet ji labai nepatikus velniui. Velnis norėjįs jų užpilt ir, beimdamas žemes, iškasęs greta ežerėlį ir kriaukliais užpylęs bažnyčios paviršių, bet niekaip negalėjęs užverst durų. Tadu jis paėmįs didelį akmenį ir manęs duris užverst. Bet gaidys sugiedojįs, akmuo iškritįs ir inlindįs in kalna šlaitų (Zarasų raj. GZK, p. 43).

Vazgėlių–Drageliškių piliakalnis

Vazgėlių–Drageliškių piliakalnis yra Vazgėlių ir Drageliškių sodžių laukų kampe. Tų dviejų sodžių laukų rubežius eina per patį kalno vidurį, Dusetų valsčiuje, Zarasų apskrityje. Žmonės šitą kalną vadina dviem vardais: vieni – Vazgėlių piliakalniu, kiti – Drageliškių. Dėl to, rodos, tikriau jį vadinti Vazgėlių–Drageliškių piliakalniu.

Kalnas yra nemažas, siekia beveik 100 metrų, balno pavidalo, lyg būtų du dideli kalnai. Tačiau viena, šiaurinė, pusė yra žemesnė, jos žemė – paprastas kalno molis. Antra, pietinė, pusė kitokia: kalno šlaitai smarkiai statūs, viršūnėje – juodžemis, kaip geriausiame darže. Daugelis stebisi, kaip ant tokio aukšto kalno gali būti tokia gera žemė. Juk ten niekas niekuomet nėra vežęs mėšlo. Javai auga labai puikiai, todėl visas kalnas ariamas.

Kalno vakariniame šlaite yra didelis akmuo, kuriuo, pasakoja žmonės, esą užverstos bažnyčios durys.

Šitas kalnas nepaprastas: apie jį yra daug pasakojimų ir iškasama visokių radinių. Dėl to daug kam parūpsta jį aplankyti. Šių metų gegužės mėnesį Vazgėlių, Avižių ir Bilaišių mokyklų mokiniai su mokytojais taip pat aplankė minėtą kalną. Kaip mūsų laimė lėmė, atėjo ir piliakalnio savininkas Kazys Galvydis, 60 metų amžiaus pilietis, gerai pažįstantis šį kalną, ir mums papasakojo štai ką:

Šitoje vietoje, kur dabar yra šis kalnas, buvusi bažnyčia. Velnias jos nekentęs, ėmęs iš balos dumblą su visais kiaukutais ir užpylęs bažnyčią. Tačiau bažnyčios durų niekaip negalėjęs užpilti, todėl paėmęs ir užritęs jas akmeniu. Baloj, iš kur velnias ėmęs dumblą, pasidaręs dabartinis ežeras Indrailis. Jis esąs tokio gilumo, kiek šis kalnas turi aukštumo. Kiaukutai ant kalno atsiradę iš velnio prinešto dumblo.

Tadaušas Gruodis iš Vazgėlių kaimo, jau seniai miręs, man dar mažam pasakodavo, kad čia gyvenęs kunigaikštis Mazefa. Jis gyvenęs ant šio kalno, čia buvusi jo sostinė. Vėliau visoki priešai užpuolę, jo pilį sugriovę, ir likęs tik pilies kalnas.

Petras Galvydis iš Drageliškių kaimo, jau miręs, prieš 40 metų žagre ardamas (ne plūgu) kažką užkabinęs ir nutraukęs. Jis manęs, kad noragas už akmens užsikabino, ir, nežiūrėdamas, varė vagą iki galo. Išvaręs vagą, krato žagrę – žiūri, ant norago užsivėrusi katilo varinė asa. Matyti, ką tik nutraukta. Jis vagą pažymėjęs ir, baigęs arti, žadėjęs ieškoti paties katilo. Kadangi vaga ilga, negalėjęs žinoti, kurioje vietoje katilas buvęs. Ilgai jo ieškojęs, bet neradęs. O toji katilo asa buvusi didelė, graži, gryno vario, svėrusi apie 1 kilogramą.

Silvestras Urbanas iš Vazgėlių kaimo rado aukso kryželį, kurį dar prieš karą pardavęs gavo 90 rublių. Kryželis buvo stacinis, nemažas.

Vincentas Galvydis iš Drageliškių kaimo rado visai mažutę žmogaus bato pasagėlę. Ji buvusi iš kantripalo (metalo, panašaus į auksą). Vienas kalvis iš jos nukalęs tris gražius žiedus.

Prieš šešerius metus Kazys Galvydis atrado negludinto akmens kirvį, kurį dabar atidavė Avižių mokyklai.

Ir taip nuolat randami įvairūs menkniekiai, kurie žmonių akyse neturi jokios vertės, tačiau mokslininkams gali būti labai naudingi. Be to, reikia atsiminti, kad visi daiktai, kurie dabar randami, yra tik išarti ar išakėti. Giliau kasti dar niekas nemėgino. Nežinia, kas šiame kalne dar glūdi, tačiau žmones stebina paminėti radiniai – žmonių kaulai ir daugybė baltų, blizgančių kiaukutėlių.

Čia aprašytas piliakalnis vos tik paminėtas J. Elisono „Švietimo Darbe“, 1925 m. Nr. 5, p. 430, „Archeologinių ir šiaip įdomių vietų“ sąraše.

Mokytojas B. Zaleskis „Vazgėlių–Drageliškių piliakalnis” // Lietuva 1927 m., birž 2 d. nr., p. 3-4