Žagarė – senasis žiemgalių miestas prie Švėtės

Žagarė – miestas Joniškio rajono savivaldybėje, 26 km į šiaurės vakarus nuo Joniškio, netoli Latvijos sienos. Seniūnijos centras, 3 seniūnaitijos (Senosios Žagarės, Švėtės, Žagarės centro). Senamiestis saugomas valstybės kaip urbanistikos paminklas. Istoriškai miestas susiformavo iš dviejų miestelių, kuriuos dalija Švėtės upė – Senosios Žagarės (kairiajame krante, miesto šiaurinėje dalyje) ir Naujosios Žagarės (dešiniajame krante, miesto centrinėje ir pietinėje dalyje).

Žagarė – vienas iš tų Lietuvos miestelių, kuriuose laikas ne tiek praėjo, kiek susisluoksniavo. Įsikūrusi derlingoje Žiemgalos žemumoje, Švėtės upės padalyta į Senąją ir Naująją dalis, ji išlaikė savitą dviejų miestų dvasią. Upė čia ne tik skiria, bet ir jungia – jos šlaituose atsiveria dolomitinės atodangos, primenančios gilų šio krašto geologinį ir kultūrinį pagrindą.

Pats Žagarės vardas, manoma, kilęs iš žodžio žagaras – sausų šakų, virbų, žabų. Galbūt tai buvo vieta, kur jų gausu, o gal – vieta, kur per Švėtę buvo nutiestas tiltas iš žagarų. Tokia liaudiška etimologija puikiai atspindi šio krašto paprastumą ir artumą gamtai.

Žagarės ištakos siekia gilią senovę. Jau XIII amžiuje čia gyveno žiemgaliai – karinga baltų gentis, kurios pėdsakai iki šiol jaučiami kraštovaizdyje. Netoliese stūkso piliakalniai, tarp jų – garsusis Žvelgaičio kalnas, menantis laikus, kai šiose vietose stovėjo pilys, gynusios kraštą nuo kryžiuočių.

Istoriniuose šaltiniuose minima ir Raktuvės pilis, o pati Žagarė pirmą kartą paminėta XIII a. viduryje. 1289 m. kryžiuočiai sunaikino vietos gyvenvietę, tačiau krašto dvasia neišnyko – ji išliko žmonėse, vietovardžiuose ir kalvose.

Ilgą laiką dabartinėje Žagarės vietoje egzistavo du atskiri miesteliai – Senoji ir Naujoji Žagarė. Senoji dalis, su dvaru ir turgumi, minima jau XV a., o XVI a. kitoje Švėtės pusėje pradėjo augti Naujoji Žagarė, ilgainiui tapusi svarbiu prekybos ir amatų centru.

Miestas išgyveno karus, sukilimus ir politinius lūžius. 1769 m. čia įvyko vienas didžiausių valstiečių sukilimų Lietuvoje, vėliau aprašytas Balio Sruogos dramoje. XIX a. Žagarė tapo dvarininkų ir pramonės vieta – čia veikė fabrikai, kūrėsi įvairios bendruomenės.

Žagarė ilgus šimtmečius buvo daugiatautis miestas. Čia veikė žydų bendruomenė „Kahal“, išliko sinagogos ir kapinės, liudijančios turtingą kultūrinį gyvenimą. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais ši bendruomenė buvo sunaikinta – tai viena skaudžiausių miestelio istorijos dalių.

Miestelyje iki šiol išlikęs autentiškas urbanistinis audinys – XVI a. gatvių tinklas, XIX–XX a. pradžios pastatai, akmeniniai grindiniai. Vaikštant senosiomis gatvelėmis galima pajusti tarsi sustojusį laiką.

Žagarės dvaras – vienas įspūdingiausių Lietuvoje. XVIII a. pabaigoje atitekęs Platonui Zubovui, vėliau perstatytas Naryškinų, jis tapo puošnia angliško stiliaus rezidencija. Iki šių dienų išlikęs ansamblis su net 21 pastatu, o jį supantis parkas – tikras dendrologinis lobynas, kuriame auga daugiau nei 200 rūšių augalų.

Šalia plyti Žagarės regioninis parkas, saugantis Švėtės slėnių kraštovaizdį, miškus ir biologinę įvairovę. Čia galima atrasti ir įspūdingą Žagarės ozą – ledynmečio palikimą, bei pažinti daugybę gamtos ir kultūros objektų.

Archeologų laukianti vietovė
Žagarės miestelis ir jo apylinkė

Žagarės miestelis, Šiaulių apskr., yra 0,5 kilometro nuo Latvijos pasienio. Per vidurį jo teka upė, vadinama Svėte. Vienoje pusėje Svėtės esanti dalis (prie Latvijos pasienio) vadinasi Senoji Žagarė, o antra – Naujoji. Prie pat miestelio yra didelis Naryškino parkas, kuriame yra graži Naryškino pilis. Žagarės miestelio apylinkėje yra aukštas kalnas, kuris traukiasi iš žiemos vakarų į vasaros rytus, vis aukščiau pakildamas ir prisiartindamas prie paties miestelio. Ant to kalno, prie vieškelio, yra bažnyčia, ties kuria yra vadinamas Butleriaus pradas. Apie šito kalno atsiradimą yra tokių padavimų. Kalno vietoje seniau buvęs dvaras, kuriame gyvenęs kunigaikštis. Kunigaikštis buvęs stabmeldys, o jo dukteriai Barborai labai patikęs katalikų tikėjimas. Vėliau ji apsikrikštijusi ir buvusi labai katalikė. Ji nešiodavusi į Žagarę valgio elgetoms. Tėvas labai užpykęs ir ją nužudęs. Dievas, bausdamas kunigaikštį, pasiuntęs iš žiemos vakarų vėją, kuris, nešdamas nuo Baltijos jūros smėlį, užpylė dvarą, kur dingo kunigaikštis su visais savo turtais. Nustojus pūsti, toje vietoje buvo suneštas kalnas. Po kai kurio laiko kunigaikštis Žvalgotas pastatęs ant to kalno pilį. Kartą, jam nesant namuose, užpuolę tą pilį kalavijuočiai. Tačiau buvusieji pilyje lietuviai priešų neįsileido, kol kunigaikštis sugrįžo. Kalavijuočiai, bėgdami, padegę pilį. Žvalgotas buvęs palaidotas antroje pusėje Svėtės, ir ant jo kapo supiltas kalnelis. Vėliau ten buvo katalikų kapai. Vieną kartą, bekasant vienam numirėliui duobę, rasta pačioje kalnelio viršūnėje retežis ir kaulų. Retežyje tebuvo galima išskaityti „Žvalg“. Ano kunigaikščio duktė Barbora palaidota bažnyčios rūsyje ir laikoma šventa. Apie ją yra net stebuklingų padavimų. Kai degė Senoji Žagarė, tai Barbora ne savo karste stovėjusi bažnyčios gale, viena net jos veido pusė buvo nudegusi. Bažnyčiai sudegus, ją norėję savo karstu nunešti į Naujosios Žagarės bažnyčią, tačiau ji kitą naktį vėl grįžusi atgal.

Vienais metais, per medžių sodinimo šventę, kasant medeliams duobes, buvo rasta plytų ir šiaip senų pagražinimų. Kitoje duobėje rasta durklas ir peiliukas kaulinėmis kriaunimis. Kitose duobėse buvo rasta sėdėjusio žmogaus kaulai, užversti akmenimis, prie tų kaulų esą rasta daug visokių papuošalų, iš kurių vieni buvo panašūs į mažus karolius, kiti – į pinigus. Vienoje duobėje buvo rasta įvairių žiedų pavidalo geležies išgraužų.

Platesnių žinių galėtų suteikti Žagarės miestelio inteligentai ir vidurinės mokyklos mokytojai, archeologų ši vietovė laukianti.

Stud. A. Valašinas „arvheologų laukianti vietovė” // Rytas 1928 m. kovo 31 nr., p. 6