Zervynos: Ūlos vingiuose išsaugotas etnografinis stebuklas

Zervynos 

Zervynos – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, Dzūkijos nacionalinio parke abipus Ūlos upės bei jos intako Pavilnio. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis. Vakariniu pakraščiu eina Vilniaus–Marcinkonių geležinkelis, yra Zervynų geležinkelio stotelė.

Zervynas iš visų pusių supa Dainavos girios miškai. Pro kaimą vinguriuoja Ūla (per ją įrengtas medinis tiltas ir metalinis Zervynų geležinkelio tiltas), nedidelis šaltiniuotas Pavilnio upelis. Link Mančiagirės prie Ūlos atsiveria Mančiagirės skardžiai (gamtos paminklas). Miške, kitapus geležinkelio, telkšo pora ežerų – skaidraus melsvo vandens Mekšrinis bei žalsvo, stovinčio vandens Išrūginis. Be to, yra nedidelių pelkėtų daubų.

Kaime auga saugomas Zervynų ąžuolas, o pietiniame paribyje – dvi Zervynų drevėtos pušys.

Besiranganti gatvė yra pagrindinė kaimo ašis, nuo kurios atsišakoja šalutinės gatvelės, vadinamos dzūkų „ulyčiomis“. Prie jų išsidėsčiusios medinės sodybos. Trobos ir svirnai yra pastatyti iš tašytų rąstų, jungiant kertes arba sąsparas, o tvartai, kluonai ir kiti statiniai statyti iš apvalių rastų. Klėčių ir tvartų pamatai dažniausiai iš medinių trinkų. Trobų langai, durys, prieangiai papuošti. Pastatų stogai yra dvišlaičiai, dengti šiaudais, malkenomis (skiedromis) arba nendrėmis.

Kaimo viduryje yra skirtingu metu statytų trijų kryžių grupė. Aukštas kryžius pastatytas ant Ūlos kranto, dar vienas – kryžkelėje prie kapinių. Yra medinis tiltas per Ūlą.

Šis Dzūkijos kumpelis visus jį mačiusius stebina nepaprasta gamtos ir žmogaus santykių harmonija. Tankios Dainavos girios glūdumos, nykūs smėlio tyrai ir plačios pelkių klampynės, matyti, labai paryškino dzūko būdo bruožus: veiklumą, drau­gingumą, kuklumą ir meilę grožiui.

Iš kartos į kartą dzūkai perteikė didelę meilę miškui maitintojui ir upei gaivintojai. Tai matyti dar iš šiomis dienomis gyvuojančios tautosakos ir vietovardžių. Kaip sa­ko patys dzūkai, retas grumstelis neturi savo istorijos, o jau „vado (vadina) tai beveik kožną vietą”.

Zervynų kaimo apylinkių vietovaizdis nėra sudėtingas. Jį sudaro dvi stambios dalys: smėlėtos lygumos, apaugę pu­šynais, ir per lygumas vingiuojantis žalias platus Ūlos upės slėnis – smėlynų kontrastas. Paupiu kūpso senoviniai dzūkų kaimai: Krokšlys, Rudnia, Kašėtos, Pauosupė, Zervynos, Mančiagirė, Žiūrai ir Paūliai.

Vietovardis laikomas jotvingiškos kilmės, padarytas iš šaknies žerv-. Ši šaknis sietina su žodžiu žerventi („tekėti, greitai bėkti“; plg. rus. жерело „upės žiotys“, rus. жорло „upės vaga“, ukr. жерело, джерело „šaltinis“). Kita versija sieja vietovardį su žodžiu gervė (plg. žiemg. dzerve).

Istorija

Kiekvienos gyvenvietės istorija prasideda nuo jos įkūrimo datos. Mums žinoma, kad Zervynose buvo akmens amžiaus stovykla. Tačiau šiandieninio kaimo istoriją tenka pradėti žymiai vėlesniais laikais, nes šios stovyklos vietoje neišaugo gyvenvietė. Tad kada gi iš tikrųjų įsikūrė dabartinio Zervynų kaimo pirmtakai? Pamėginsime atsakyti į šį klausimų, remdamiesi istoriniais šaltiniais.

XIV a. kryžiuočių žvalgų sudarytuose kelių aprašymuose (Die litrauisoben Wegebericbte) yra nužymėti žygių į Šalčininkų žemę maršrutai nuo Merkinės ir nuo Gardino per Pervalką. Juose minimos Dubičių, Eišiškių, Montegirden (prie Šalčios upės), Versekos, Drevininkų, Mynnegelen (!) gyvenvietės, Merkio, Dzitvos, Šalčios upės. Kaip matyti, jų nužymėti keliai ėjo netoli Zervynų, tačiau šis kaimas aprašymuose neminimas.

1641 m. karališkųjų girių ordinacijoje taip pat neužtinkame nei Zervynų, nei Mančiagirės, nei Kašėtų kaimų. Pirmukart Zervynos rašytiniuose šaltiniuose paminėtos žymiai vėliau. Lietuvos Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje esantys Merkinės parapijos metrikinių aktų nuorašai bei išrašai, o taip pat J.Reitelaičio sudaryti tuose aktuose minimų gyvenviečių ir pavardžių sąrašai apima 1604-1937 metų laikotarpį. Zervynos, kaip ir Marcinkonys, tuomet priklausė Merkinės parapijai (nuo XVIII a. pabaigos – Marcinkonių parapijai). Merkinėje gyventojai atlikdavo daugelį apeigų: krikštydavo vaikus, tuokdavosi ir pan. Visi šie momentai, nurodant naujagimio, krikštatėvių, jaunavedžių pavardes ir gyvenamąją vietą, buvo registruojami. Taigi, turėjo būti paminėtos ir Zervynų, Mančiagirės, Kašėtų, Marcinkonių gyvenvietės.

Marcinkonys šiuose rankraščiuose minimi nuo pat 1604 m., tuo tarpu Zervynos pirmąsyk tepaminimos 1742-1748 m. gimimo metrikų knygose. Per šiuos 7 metus iš Zervynų buvo užregistruota 10 naujagimių, 1752-1761 m. – 27 naujagimiai. Žinoma, pirmasis kaimo paminėjimas šaltiniuose dar nėra tvirtas įrodymas, kad kaip tik tuomet jis įsikūrė. Tuo laikotarpiu buvo nustatytos tikslios parapijų ribos. Taigi, anksčiau zervyniškiai galėjo priklausyti kitai, ne Merkinės parapijai. Todėl ir Zervynos iki parapijų ribų nustatymo XVIII a. penktajame dešimtmetyje nebuvo minimos Merkinės bažnyčios aktų knygose.

Palyginti didelis naujagimių iš Zervynų skaičius XVIII a. vidury rodo, kad tai buvęs nemažas kaimas. 1765 m. inventoriuje pažymėta, kad Zervynose yra 8 valstiečių dūmai, 24 vyrai (apie 13 šeimų). Be abejo, tiek šeimų negalėjo išaugti per 10-20 metų. Greičiausiai Zervynos bus įsikūrusios XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, t.y. maždaug prieš 310-370 metų.

Kaip kaimo atsiradimą aiškina senieji zervyniškiai? Jie irgi pasakoja, kad kaimui esą daugiau kaip trys šimtai metų. Pirmieji čia apsigyvenę ”paliavotojai” – medžiotojai Tamulevičius ir Makselė. Ir iš tikrųjų, šios pavardės metritiniuose aktuose minimos nuo pat XVIII a. vidurio. To amžiaus pabaigoje iš 66 kaimo gyventojų 44 buvo Tamulevičiai.

XVIII a. antrojoje pusėje rašytinių šaltinių, mininčių Zervynų kaimą, pagausėja, ir iš jų jau galima susidaryti pilną vaizdą apie kaimo dydį, ekonominį gyvenimą ir socialinius santykius.

Zervynų kaimo gyventojai įsikūrė miško kirtimuose abipus Ūlos krantų. Tai patvirtina ir 1765 m. Kaniavos girininkijos inventorius, kuriame pažymėta, kad kaimelis įsikūręs miško kirtime. Seni zervyniškiai pasakoja, kad jų tėvai eidavę į Ūlą vandens iš namų per šimtametį mišką. Tuo tarpu dabar tarp kaimo ir Ūlos yra pieva, daržai. Apie čia kitados buvusį mišką teprimena keletas daugiau kaip po šimtmetį išstovėjusių ąžuolų.

***

Zervynų kaimo laukai smėlėti. Tiktai prie Ūlos upės ir Pavilnio upelio driekėsi vešlios lankos, derlingesnės žemės plotai. Žmonės čia nuo seno susidurdavo su gamtos stichija. Norėdami praplėsti dirbamos žemės plotą, jie turėjo kirsti medžius. Iškirtus juos didesniame plote, vėjas imdavo ardyti dirvožemį, nešti smėlį. Tad plėsti žemdirbystę ir eksploatuoti mišką reikėjo labai apgalvotai, atsargiai.

Zervyniškiai vertėsi žemdirbyste, tačiau ji negalėjo būti pagrindinis verslas, nes gaunamo derliaus nepakakdavo gyventojams išmaitinti. Sprendžiant iš XIX a. antrosios pusės duomenų, šiose apylinkėse daugiausia buvo sėjama žieminių ir vasarinių rugių, grikių, bulvių. Kaip pažymėjo Rusų geografinės draugijos Varėnos valsčiaus korespondentas, žieminius ir vasarinius rugius čia žmonės sėjo „tik todėl, kad jau toks paprotys”. Nauda iš jų būdavo menka, nes negausus būdavo ir derlius.

L. Gerulis „Vilniaus žiniose” išspausdintoje korespondencijoje iš Marcinkonių rašė: „…Atsitinka rasti kai kada tokį rugių lauką, kad praeini pašokdamas per visą lauką skersai, nė vienos neužkliudęs varpos”. Tiesa, iki nutiesiant Peterburgo-Varšuvos geležinkelį miško eksploatacija Zervynų apylinkėse buvo tik vietinio pobūdžio. Todėl ligi to laiko, matyt, geriau augo ir rugiai bei kiti javai. Tačiau jų buvo tiek nedaug, kad net feodalai nereikalaudavo iš zervyniskių grūdų duoklės.

Įdomu, kad Zervynų apylinkių žmonės nesistengdavo vesti derlingumo apskaitos. Minėtasis Rusų geografinės draugijos korespondentas nurodė, kad valstiečiai nežinodavę, kiek kokių javų jie sėja ir kiek prikulia, ir net laikė „nuodėme” tai žinoti”.

Kadangi žemdirbystė neužtikrino pragyvenimo, valstiečiai daug dėmesio skirdavo kitiems verslams. Visose šiose apylinkėse didelę paramą valstiečiams suteikdavo grybai. XIX a. antrojoje pusėje supirkėjai iš Zervynų apylinkių džiovintus baravykus gabendavo į Vilnių, Varšuvą, Peterburgą. Kokį vaidmenį vaidino grybai, galima spręsti ir iš to, kad, pavyzdžiui, Marcinkonių valstiečiai grybingais metais palikdavo lauko darbus, kaip mažiau naudingus, ir visą laiką skirdavo grybų rinkimui. 1872 m. penki asmenys Marcinkonyse supirko daugiau kaip 300 pūdų (96 cnt) grybų. Tačiau, geografinės draugijos korespondento nuomone, tai dar nebuvo tikrasis parduotų grybų kiekis. Dalį grybų valstiečiai pasilikdavo ir maistui.

Nemaža pajamų valstiečiai gaudavo iš bičių, kurių kelmų dauguma buvo drevėse. Antai 1872 m. Varėnos valsčiuje buvo apie 1500 kelmų drevėse ir apie 500 avilių daržuose. Remiantis Kauno gubernijos statistikos komiteto 1894 m. duomenimis apie bitininkystės paplitimų, galima palyginimui nurodyti, kad, pavyzdžiui, Anykščių valsčiuje buvo 56 aviliai bičių, Šėtos – 464, Vilkijos – 207, Švėkšnos – 300, Veiviržėnų – 56, Kuršėnų – 255, Gruzdžių – 438, Darbėnų – 322, Biržų – 516, Dusetų – 210 avilių. Kauno apskrity tuo metu buvo 3064, Ukmergės – 3350, Panevėžio – 4860, Šiaulių – 4628, Telšių – 2141, Raseinių – 28 68 ir Zarasų – 2698 aviliai bičių. Tokiu būdu viename Varėnos valsčiuje buvo beveik tiek pat bičių kelmų, kaip kai kuriuose Aukštaitijos ir Žemaitijos apskrityse.

Kaip nurodo geografinės draugijos korespondentas, iš vieno stipraus drevinio kelmo per metus Varėnos valsčiuje būdavo gaunama apie 16 kg (7 gorčiai) medaus ir apie 2 svarai vaško. Medų ir vašką supirkinėdavo pirkliai ir gabendavo į Vilnių. Jei džiovintų grybų pūdas XIX a. aštuntajame dešimtmetyje kainuodavo 3 rb., tai medaus pūdas – 6 rb., o vaško – net 10 rb. Tuo metu Varėnoje kiaulė kainuodavo nuo 3 iki 20 rb., karvė — 10-25 rb., arklys — 10-40 rb. Tad valstiečiai iš bitininkystės palankiais metais galėdavo gauti gana nemažas pajamas. Bitininkystei plėtotis padėjos čia sėjami grikiai. Grikiai ir bitės ne tik palaikė vieni kitus, bet ir buvo didelė parama valstiečiui. Senieji zervyniškiai pasakoja, kad jie duonos dažnai neturėdavę, bet medaus jiems visada užtekdavę.