Pabarės pilkapynas

Pabarės pilkapynas

Pabarės pilkapynas – senovės laidojimo vieta pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajone, 1,5 km į rytus nuo Pabarės kaimo, Šalčios–Tetėnų miškuose, apie 100 m į pietus nuo kelio  3906  Vėžionys–Dainava–Pabarė–Butrimonys.

Išliko apie 50 pilkapių. Sampilai nuo 5–8 m iki 10–15 m skersmens ir nuo 0,3–0,6 m iki 1–2 m ir net 2,5 m aukščio, daugelis žemo suploto pusrutulio pavidalo, kai kurie paplokščiu viršumi; kai kurie mažesnieji pilkapiai kiek sulėkštėję, daugelyje iškastos senos duobės, pora sužalota sodinant mišką, dalis pilkapių seniau sunaikinta, juos juosia akmenų vainikai, grioviai. Mirusieji laidoti sudeginti. Rasta 3 žmonių ir 7 žirgų palaikų. Radiniai: darbo įrankiai (verpstukai), papuošalai (karoliai, skardelės, įvijos), žirgo apranga (balnakilpės, žąslai, skambaliukai, sagtys, kamanų ir balnų apkalai, pjautuvai).

1892 m. pilkapyną tyrinėjo Vandalinas Šukevičius (rado 4 pilkapius), 1955 m. – Lietuvos istorijos instituto ekspedicija (vadovė Ona Kuncienė, rado 15 pilkapių). Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Pabarės pilkapyno tyrinėjimų ataskaita

Skelbiami 1893 m. V. Sukievičiaus tyrinėtų Pabarių pil­kapių, Eišiškių raj., tyrinėjimų duomenys. Pilkapyne buvo ištirti keturi pilkapiai su degintais žmonių kapais, kuriuose, tarp kitų įkapių, rastos ankstyviausios, šiuo metu Lietuvos teritorijoje žinomos balno kilpos ir balno apkalai. Remiantis laidosena ir rastomis įkapėmis, tyrinėti pilkapiai datuotini VI—VII amžiais.

Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto Istorijos-etno­grafijos muziejaus fonduose yra nemažai įvairios medžiagos, kuri plačiau nepaskelbta ir mažai žinoma. Tarp šių radinių yra ir V. Sukievičiaus 1893 m. kasinėtų Pabarių (Padborze), Eišiškių rajone, pilkapių medžiaga.

1955 m. pilkapius aplankė Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto žvalgomoji archeologinė ekspedicija.

Aprašomas pilkapynas yra dešinėje kelio pusėje, važiuojant iš Paba­rių į Navokonis, apie du kilometrus į rytus nuo Pabarių kaimo. Jis yra plataus Šalčios—Visinčios upių slėnio pietinėje pusėje, pačiame jo pakraš­tyje, kalvų papėdėje. Pilkapiai, vietinių žmonių vadinami kapeliais („mogilki“), apaugę įvairaus dydžio pušaitėmis. Pasakojami padavi­mai, kad tai prancūzų karių kapai.

Pilkapyną sudaro dvi grupės pilkapių, viso yra apie 50 pilkapių, kurie vienas nuo kito nutolę nuo 4—5 iki 20—30 m. Viena iš jų nusitęsia iš ry­tų į vakarus apie 250 m, kita apie 100 m tęsiasi iš šiaurės į pietryčius.

Šių grupių pilkapiai skiriasi savo išore. Vakarinėje bei pietvakarinėje pilkapio dalyje pilkapiai yra didesni, jų skersmuo siekia 15—20, aukštis 2—3,5 m, papėdėje apkasti grioviais. Šiaurrytinėje pilkapyno dalyje pilka­piai yra mažesni ir žemesni. Jie turi apie 5—7 m skersmens ir 50—80 cm aukščio. Griovio apie šiuos pilkapius nematyti, o kai kur, atrodo, pilkapiai turi akmenų vainikus.

Abiejų pilkapių grupių sampilas yra taip pat skirtingas. Šiaurės rytų dalyje, kur laukas yra akmenuotas, sampilas supiltas iš žvyro, o pietų— pietvakarių dalyje — iš smėlio.

Didelė dalis pilkapių kasinėjant apardyta. Vienas paskutinių mėgėjų tyrinėtojų buvo Pabarių vidurinės mokyklos mokytojas su mokinių grupe.

Pabarės pilkapynas buvo žinomas jau XIX a. pabaigoje, kaip Podbožės (Padborze), arba Gorėli, pilkapynas. 1893 m. V. Šukievičius ištyrė keturius pilkapius. Apie šiuos tyrinėjimus jis parašė trumpą ataskaitą Archeologinei komisijai Petrapilyje, kartu nusiųsdamas pilkapiuose rastus dirbinius. 1897 m. tie radiniai Archeologinės komisijos buvo perduoti buvusiam Vilniaus Senienų muziejui ir dabar yra Istorijos-etnografijos muziejaus fonduose.

***

Mirusieji buvo deginami toliau nuo pilkapių, atskiroje laužavietėje, iš kurios buvo švariai išrenkami kaulai ir supilami arčiau pilkapio centro, jo pagrinde. Įkapės buvo dedamos viršum kaulų krūvelės. Jos visos yra buvusios ugnyje, išskyrus tik molinius indus, kurie, atrodo, ugnies neliesti. Iš to matyti, kad Pabariuose mirusieji buvo deginami kartu su visomis įkapėmis, o puodais, greičiausiai, sudeginto mirusiojo likučiai iš lauža­vietės buvo pernešami į laidojimo vietą — pilkapį.

Kaip matyti iš kapų aprašymo, vyrų kapai už moterų kiek turtinges­ni įkapių. Jas sudaro darbo įrankiai, ginklai bei žirgo apranga. To priežas­tis, greičiausiai, mirusiųjų deginimas kartu su įkapėmis, nes moterų kapams būdingos įkapės yra žalvariniai papuošalai ir smulkūs darbo įrankiai, kurie ugnyje galėjo sunykti.

Pilną Pabarės pilkapyno tyrinėjimo ataskaitą atsisiųsite paspaudę šią nuorodą.