Daugailių I piliakalnis

Daugailių I piliakalnis – piliakalnis Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, Daugailių šiauriniame pakraštyje, 150 m į šiaurę nuo Daugailių bažnyčios.

Piliakalnio 15–18 m aukščio stačiašlaitę kalvą supa pelkės. Piliakalnio aikštelė 40 x 30 m dydžio, apardyta statant Daugailių bažnyčią, kuri ant piliakalnio stovėjo iki 1766 m. ir šventoriuje laidojant mirusiuosius. Išliko kultūrinio sluoksnio liekanų. Piliakalnio šiaurės vakarų papėdėje yra senovės gyvenvietė.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1958 m. ir 1970 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1985 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Rasta lipdytos lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi keramikos. 1990 m. Gintautas Zabiela aikštelėje, tirdamas vietą kryžiui statyti l m² plote, rado XVIII a. bažnyčios pamatų akmenų, kapą ir  1764 m. Kuršo šilingą.

1254 m. minima Daugailių pilis.

Daugailių bei apylinkės žmonės buvo labai pri­sirišę prie senosios tikybos bei jos papročių, dar gerbę senojo kulto vietas. Taigi ir pirmoji bažnyčia stovėjusi ant piliakalnio viršūnės. 1766 m. kunigaikštis Radvila, tada valdęs Staškūniškio bei Daugailių žemes, bažnyčią atstatė toje pačioje vietoje. Čia buvo ir pir­mosios katalikiškos filijos kapinės: daugailiškiai mirusius laidodavę greta jų žemę ir pilį gynusių didvyrių.

Dvi ar net tris iš eilės ant piliakalnio stovėjusias bažnyčias sudeginusi perkūnija. Dar mūsų laikais buvo gyvi pasa­kojimai apie tuos pastatus, rodomos pamatų liekanos. Išliko ir dalis nuo piliakalnio iki Sa­lako vieškelio, ėjusios klevų alėjos bei senovi­nio kelio. Kalno viršūnėje buvusių kapinių vietų liudija gausūs dar nesupuvusių karstų bei žmonių griaučių radiniai, kurių didelė dalis sunaikinta I pasaulinio karo metu, vokiečiams įsakius kasti iš piliakalnio šlaito žvyrą kelių taisymui. Kai jau gera dalis pilia­kalnio buvo nukasta ir nemaža griaučių atras­ta, piliakalnio-kapinių ardymas sustabdytas.

Pagal padavimus bažnyčia nugrimzdusi į kalno gelmes, o jos didįjį altorių su šventu paveikslu vėjas nunešęs į piliakalnio papėdę.

Senesni miestelio gyventojai pasakoja, kad anksčiau aplink piliakalnį raudonavo daug žemuogių. Prisirinkę šių gardžių uogų vietiniai vaikai patys jomis smaližiaudavo ir kitus vaišindavo. Užlipę ant piliakalnio galėsite pasigrožėti įspūdinga miestelio panorama. Prie piliakalnio prigludusi 1991 m. sausio 13 d. žuvusio Algimanto Petro Kavoliuko gimtoji sodyba.