Jonionių akmenys

Jonionių akmenys

Jonionių akmenys arba Jonionių mitologiniai akmenys, akmenų grupė netoli Jonionių kaimo (Merkinės seniūnija, Varėnos rajono savivaldybė), kairiajame Nemuno krante. Vadinami lietuviškuoju Stounhendžu.

Manoma, kad tai senovė paleoastronominė stebykla ar Saulės laikrodis. Jų išdėstymas rodo artimiausias Merkinės apylinkių akmens amžiaus stovyklas, o vienas iš jų – Merkinės bažnyčią, stovinčią senosios šventyklos vietoje. „ …Didesnieji akmenys orientuoti į Saulės tekėjimo vietą horizonte per lygiadienius ( kovo 21 d. ir rugsėjo 22 d.). Kiti akmenys žymi, kur Saulė pateka per žiemos ir vasaros saulėgrįžas (Kalėdų ir Rasos švenčių rytais). Akmenys sudaro lyg ir du atskirus ratus, pats didžiausias – pirmojo centre“. (L. Klimka. „Šalcinis“, 1994 m., Nr.12).

Lietuvos paleoastronomų draugija 1993 m. surengia ekspediciją, kurios tikslas – patyrinėti paslaptingųjų Jonionių akmenų grupę Nemuno kairiajame krante, netoli Merkinės tilto. Spėjama, jog šie akmenys sudaro Mėnulio kalendorių, kurio centrinė dalis – astronominis „Saulės laikrodis” – išliko iki mūsų dienų. Ši paleoastronominė stebykla galėjo būti gamtmeldiškos Lietuvos žynių šventyklos dalis, susijusi su mūsų protėvių gamtos ciklų stebėjimų patirtimi. Juo labiau, kad šie akmenys stūkso prie upės, žemutinėje Nemuno terasoje. Šiose vietose pirmieji gyventojai įsikūrė IX t.-metyje pr. Kristų ir gyveno iki ankstyvojo ir senojo geležies amžiaus laikų.

Pasak etnologo L. Klimkos (1994), didesnieji akmenys orientuoti į Saulės tekėjimo vietą horizonte per lygiadienius, stovint prie centrinio didžiausio akmens galima pamatyti Saulės tekėjimą horizonte Joninių rytą, prie kito – Kalėdų rytą. 1998 Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas A. Černiauskas po samanomis surado dar tris akmenis, papildančius akmenų sistemą ir išryškinančius Saulės laikrodį.

Prie Jonionių akmenų švenčiamos Joninės. Jei sumanysite čia praleisti trumpiausią vasaros naktį – rasite daug bendraminčių.

Istorija

Paleoastronominėse stebyklose paprastai fiksuojama Saulės laida ar tekėjimas žiemos bei vasaros saulėgryža (Kalėdų ir Rasos švenčių rytais), rudens ir pavasario lygiadienių metu, taip pat Mėnulio kraštutiniai azimutai. Tas kryptis gali parodyti įkasti į žemę mediniai stulpeliai, kalvos viršūnė ar tarpukalnis, net gi specialiai tam pasodintas ar išsaugotas medis. Kai kurios šventyklos ir bažnyčios buvo statomos taip, kad lygiadienio saulės spindulys per lango stiklą ar kiaurymę sienoje kristų į specialiai pažymėtą vietą, skelbiant metų kaitą, svarbios religinės šventės pradžią, genties sueigą ar metą, kai reikia pradėti ruoštis karo žygiui. Gentys, suvokusios Saulės ir Mėnulio, žvaigždynų kelionių paslaptis bei dėsningumus, žmonių gyvenimo priklausomybę nuo jų padėties dangaus skliaute, galėjo susidaryti kalendorių. Turint galvoje orų nepastovumą, tokio kalendoriaus sukūrimas nepaprastai svarbu mūsų vidutinės geografinės platumos juostos gyventojams.