Kaniaukos šaltinis

Kaniaukos šaltinis

Kaniaukos šaltinis, kitaip Ginevičių šaltiniu vadinamas trykšta Varėnos rajone, prie Dainavos ir Kaniavėlės kaimų ribos, už 210 metrų į šiaurės rytus nuo kelio į Grišoniškes, atsišakojančio iš kelio Vydeniai–Dubičiai (čia pat ir Kaniavėlės k. kapinės), buvusios Ginevičių sodybos vakarinėje dalyje.

Nors šiandien šaltinis kiek pakitęs – į jį įleistas šulinio žiedas, o tekantis vanduo subėga į mažą, už poros dešimčių metrų esantį tvenkinėlį – visgi jo svarba ir reikšmė vietos bendruomenei išlieka gyva. Tvenkinys jungiasi su Šipytos upeliu – dešiniuoju Nočios intaku – taip šis vandens telkinys tampa ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu, net sakraliniu krašto kraštovaizdžio elementu.

Apie šaltinio naudą žmonės kalba iš kartos į kartą. Senieji vietos gyventojai pasakoja, kad dar visai neseniai čia buvo einama ne tik vandens, bet ir gydymosi tikslais – ypač akių ligoms. „Ir būdavo iš šalcinio parsineša [vandens]. Akis, kap dar jau yra vaistų, o pirma jei jau akis susopėj, tai iš šalcinio vandenio parsineša, iš aketės, kur iš žemės tryška, ir buvo girdėc, kad, sako, apsigydo gi“, – 2012 metais pasakojo devyniasdešimtmetė Antanina Tamulevičiūtė-Tamulevičienė iš Dainavos.

Jos pasakojimą 2022 metais papildė ir Danutė Baublytė-Tamulevičienė, kuri prisiminė dar vaikystėje girdėtas istorijas: „Tai čia, vaikeli, ataina, parsineša [vandenio]. Kur pirmiau buvo, ciktai ir ajo čia vienas po kito, va, uždedzi marlalio an akių, ir viskas, nebuvo daktarų, šaltekšniu prausė, pivonijas gėrė.“ Šie autentiški liudijimai leidžia pažvelgti į šaltinį ne tik kaip į fizinį vandens šaltinį, bet kaip į tradicinės dzūkų pasaulėžiūros dalį, kur gamta, sveikata ir tikėjimas susijungia į vieną visumą.

Įdomu tai, kad vos už 570 metrų į rytus nuo šaltinio, dešiniajame Šipytos krante, stūkso Kaniavėlės piliakalnis (Kultūros vertybių registras Nr. 3656) – dar vienas išskirtinis krašto paveldo objektas. Ši piliakalnio ir šaltinio kaimynystė – dažnas reiškinys senosiose lietuvių gyvenvietėse, kur aukštesnė kalva saugojo bendruomenę, o iš žemės trykštantis vanduo buvo laikomas gyvybės, atgimimo ir dieviškos apsaugos šaltiniu.

Šiandien Kaniaukos šaltinis tebėra ne tik vertingas gamtos objektas, bet ir nematoma gija, jungianti mus su šimtmečiais gyvavusia dzūkiška gyvensena. Tai gyvas pavyzdys, kaip liaudiškas tikėjimas ir kasdienybė susipina su gamta, o kiekvienas vandens lašas čia pasakoja apie praeitį, tikėjimą ir išlikimą.

Aprašymas parengtas remiantis V. Vaitkevičiaus pateikta informacija knygoje „Dainavos žemės šventvietės” 2022 m.