Koplyčkalnis
Koplyčkalnis arba Kavarsko kapinynas
Koplyčkalnis
Adresas
Koplyčkalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli kapinyno vieta.
GPS
55.439032748521, 24.90879535675
Koplyčkalnis
Koplyčkalnis arba Kavarsko kapinynas yra Anykščių rajono sav., Kavarsko sen., Kavarsko vs. Tai kalva žemesne Š dalimi, gana stačiais 5-6 m aukščio šlaitais; kalvos viršus buvo apardytas XX a. septintajame dešimtmetyje ieškant joje žvyro, dabar kalvos didžioji dalis apaugusi eglėmis, dirvonuoja tiktai dalis viršaus ir P šlaito, į R nuo jos yra senas žvyro karjeras, P papėde tęsiasi Kavarsko – Šovenių kelias.
Kultūrinis sluoksnis sudarytas iš pilkos žvyringos žemės, su griuvenomis, mūrinio bažnyčios pastato liekanomis ir archeologiniais radiniais; kultūrinis sluoksnis apardytas XX a. septintajame dešimtmetyje ieškant čia žvyro, dalis ištirta 1974-1975 m. archeologinių tyrinėjimų metu. Nedegintų mirusiųjų kapai su įkapėmis ir be jų; dalis kapų suardyta statant čia buvusią bažnyčią, dalis – XX a. septintajame dešimtmetyje ieškant žvyro, 171 sveikas ir virš 135 suardytų kapų ištirta 1974-1975 m. archeologinių tyrinėjimų metu.
Ištrauka iš ataskaitos „Archeologiniai tyrinėjimai Kavarsko vienkiemiuose” (1974-75 m.)
Apie 1,5 km į V nuo Kavarsko, prie pat kelio į Budrius, yra Koplyčkalniu vadinama kalva. Jos viršūnė plokščia, R-V kryptimi apie 70 m ilgio bei apie 35 m pločio. Arčiau kalvos R galo paviršiuje pastebimos mūrinio pastato liekanos, žmonių vadinamos „švedų koplyčia” ar „švedų bažnyčia”. Palei griuvėsių V kraštą yra apie 10 m pločio buldozeriu išvarytas griovys ieškant žvyro, bet, aptikus čia žmonių kaulus, darbai nutraukti, karjeras atidengtas šalia Koplyčkalnio esančioje kalvoje.
Siekiant nustatyti Koplyčkalnyje buvusio pastato paskirtį ir chronologiją, 1974 m. Lietuvos MA II ištyrė šią vietą.
Nustatyta, kad griuvėsiai yra čia stovėjusios 16,5×11,2 m dydžio mūrinės bažnyčios. Ji buvusi sumūryta iš akmenų ir plytų. Vietomis išlikusios iki 1 m aukščio sienos. Jos iš abiejų pusių tinkuotos. Bažnyčios V gale, kur buvo durys, sienos storis siekė 1,9 m, o R gale, kur buvo altorius ir po juo rūsys 1,25 m.
Ties pastato viduriu prie šoninių sienų buvę primūryta po piliastrą. Į juos rėmėsi skliautai. Kasinėjimų metu rasta tų skliautų karnyzo dalių. Rasta ir čerpių fragmentų bei kvadratinių 21×21 ir 22×22 cm dydžio grindų plytų.
Tokiomis plytomis buvo išgristas ir rytiniame bažnyčios gale buvęs apie 2 m gylio rūsys su cilindriniais skliautais ir trim maždaug 65 cm pločio langais su geležinėmis grotomis. Vienas langas buvo R gale ir po vieną abiejuose šonuose. Iš bažnyčios į rūsį vedė laiptai. Bažnyčios centre rasta tik apgriuvusi laiptinė ir pora žemutinių iš akmenų sumūrytų pakopų.
Palei rūsio ir V sieną buvę išmūryti paaukštinimai karstams padėti. Paaukštinimus sudaro dvi lygiagretės sienelės, kurių storis atitinka vienos plytos ploti. Aukštis nebeaiškus išlikusi tik apatinė tų sienelių dalis per dvi plytas. Palei rūsio R sieną rasta pėdų kaulų. Kitos griaučių dalys suardytos ir sumaišytos su griuvenomis. Jų rasta įvairiame gylyje.
Rūsio ŠV kampe aptikta duobė, kurios šonai iškloti lentomis.
Čia, karste aptikti moters palaikai. Užkasant šią duobę, joje palaidota daug griaučių, matyt, besimėtančių rūsyje, ir dalis kvadratinių plytų iš rūsio grindų.
Bažnyčios V dalyje mirusieji laidoti tiesiog po grindimis, žemėje. Čia, ŠV bažnyčios kampe, asloje, aptikta 140×130 cm dydžio ir 180 cm gylio duobė, pilna kaulų. Greičiausiai iš statant bažnyčią suardytų kapų.
Kapinių būta ir šalia bažnyčios. Čia atkasti 149 kapai. Be to, apie 10 m i PV nuo bažnyčios aptiktas mūrinis rūsys, kurio dydis viduje 235×100 cm. Rusio dugne išmūryti trys skersiniai karstui padėti. Skliautas įgriuvęs. Tarp griuvenų rasti suardyti trijų mirusiųjų palaikai.
Iš įkapių kapuose daugiausiai rasta daiktų, susijusių su drabužiais. Tai diržai, piniginės, peiliai, segės, sagos, mažyčiai žalvariniai smeigtukai, batų liekanos, žiedai. Bažnyčia ir aplink ją esančios kapinės datuotinos XVII a. Dalis kapų (suardytų statant bažnyčią) gali priklausyti ir XVI a.
Informacija apie Kavarsko Koplyčkalnį literatūroje:
Archeologiniai Kavarsko “Koplyčkalnio” kasinėjimai 1974 m.
Vieta išliko žmonių prisiminimuose
Kaip 1975 metais „Kolektyviniame darbe“ pasakojo istorijos mokslų kandidatas V.Urbanavičius, „Koplyčkalnis“ yra apie 1,5 kilometro į vakarus nuo Kavarsko centro prie pat kelio Kavarskas – Budriai. Tai kalva, kurią vietiniai gyventojai vadino Koplyčkalniu. Kalvos viršūnė plokščia, apie 70 metrų ilgio ir 35 metrų pločio. Bent jau 1975 metais viename kalvos gale buvo neaiškaus pastato mūrinių griuvėsių liekanos, kuriuos, pasak mokslininko, vietiniai gyventojai vadino švedų koplyčia ar švedų bažnyčia, šalia pastato gyventojai kasdami duobes rasdavo žmogaus kaulų ir monetų. Be abejo, kad ant kalno buvo bažnyčia gyventojai galėjo kalbėti visai ne dėl tų griuvėsių, o prisimindami tą pastatą, kuris iš tiesų stovėjo ant kalvos, bet su laiku suveikė „sugedusio telefono“ principas.
V.Urbanavičius rašė, kad ant kalvos buvo ieškota žvyro, bet buldozeris įsirėmė į mūro sieną, kurią bandė suardyti, bet tik nusilaužė peilius. O kai darbininkai dar rado žmonių kaulų – darbai buvo sustabdyti.
Kaip pasakojama straipsnyje, daug prie „Koplyčkalnio“ tyrinėjimo prisidėjo vietinis kraštotyrininkas Liudas Tyla. Kalne rasta ne tik kaulų, bet ir monetų ar metalinių daiktų, kaip kad papuošalų ir vinių. L. Tyla šiuos dirbinius perdavė istorikams ir maža to – kavarskietis perdavė ir gretimoje kalvoje rastus puošnius XVII amžiaus koklius: „Tokie kokliai randami tik didesniuose miestuose ir stambesniuose ano meto dvaruose. Matyt, toje gretimoje kalvoje XVII amžiuje taip pat būta puošnių gyvenamųjų namų. Greičiausiai čia bus buvęs stambaus dvaro centras“, – spėliojo istorikas.
Beje, archeologus kasinėti „Koplyčkalnį“ paskatino mokytoja R. Varanavičienė, kuri istorikams pranešė, jog objektui gresia pavojus, kad kalnas jau buvo ardytas buldozerio, o šalia yra žvyro karjeras.
Rasti užgriuvę rūsiai
Archeologams 1974 metais ėmusis darbo, nustatyta, kad ant kalno stovėjo mūrinė bažnyčia. Ji buvo sumūryta iš akmenų ir gerai degtų plytų. O jau vien tai rodė, kad ji buvo ne šiaip sau kokia kaimo bažnytėlė.
„Sienos iš abiejų pusių tinkuotos, stogas dengtas raudonos spalvos čerpėmis. Bažnyčios ilgis apie 16,5 m, plotis apie 11,2 m. Sienų storis nevienodas. Vakariniame gale, kur buvo durys, sienos storis siekė 1,9 m, o rytiniame gale, kur buvo rūsys – 1,25 m. Architektams tai leido spėti, kad stogas šiame gale buvo lengvesnis – trišlaitis, tuo tarpu vakariniame gale – dvišlaitis.
Pastato vidus susidėjo lyg ir iš dviejų dalių, kurias vieną nuo kitos skyrė prie šoninių sienų buvusios kolonos. Į jas rėmėsi lubų skliautai. Kasinėjimų metu tarp griuvenų rasta tų skliautų karnizų dalių. Grindys buvusios išklotos kvadratinėmis plytomis. Altoriaus būta rytiniame pastato gale.
Po visu rytiniu pastato galu buvo apie 2 metrų gylio rūsys. Jo lubos suskliaustos iš plytų ir turėjo cilindro formą. Grindys taip pat išklotos kvadratinėmis plytomis. Rūsys turėjo tik maždaug 65 cm pločio langus su įmūrytomis geležinėmis grotomis. Vienas langas buvo rytiniame gale ir po vieną abiejuose šonuose. Iš bažnyčios vidaus į rūsį vedė laiptai. Kasinėjimų metu rasta tik apgriuvusi laiptinė ir pora žemutinių iš akmenų sumūrytų pakopų.
Palei rytinę ir vakarinę rūsio sieną buvo išmūryti paaukštinimai karstams padėti. Tuos paaukštinimus sudaro dvi lygiagrečios sienelės, kurių storis atitinka vienos plytos plotį. Aukštis nebeaiškus. Išlikusi tik apatinė tų sienelių dalis per dvi plytas“, – gana detalų vaizdą, kaip prieš kelis šimtus metų atrodė bažnyčia, nupiešė V.Urbanavičius.
Paskutinis palaidojimas – jau nebeveikiančioje bažnyčioje
Archeologai nustatė, kad mirusieji rūsiuose buvo laidojami mediniuose karstuose, tokiuose, kokiuose buvo laidojami turtingesnieji žmonės XVII–XVIII amžiuose visoje Europoje. Laidoti rūsyje kojomis į altorių. Palei rytinę bažnyčios sieną archeologai rado pėdų kaulus, o kitos griaučių dalys buvo suardytos ir sumaišytos su griuvenomis. Mokslininkai spėja, kad griaučius greičiausiai išardė kapų plėšikai ar Lietuvą siaubusios kariuomenės, kurių kareiviai nevengė apiplėšti net mirusiuosius. Ypač žiauriu mirusiųjų palaikų niekinimu pasižymėjo XVII amžiuje Lietuvos galybę palaužęs istorijoje „didžiuoju tvanu“ vadinamas Rusijos ordų antplūdis. Gali būti, kad šiuos palaikus išniekino to „tvano“ kareiviai.
Tačiau istorikai išskyrė vieną palaidojimą: „Viena mirusioji buvo palaidota po rūsio grindimis. Šiaurės vakariniame rūsio kampe jai buvo iškasta duobė, kurios šonai iškloti storomis lentomis. Lentas kampuose laikė mediniai stulpeliai. Ši mirusioji palaidota po to, kai rūsys jau buvo išplėštas.
Užkasant jos karstą, ant jo viršaus buvę palaidoti rūsyje išmėtyti kaulai, o ant jų duobėje dar primesta kvadratinių rūsio grindų plytų, kurios buvo išluptos, kasant duobę. Matyt, ir bažnyčia jau nebeveikė, nes niekas nesirūpino, palaidojus mirusįjį, vėl išgrįsti grindis, o jų plytas sumetė į duobę“, – toliau griuvėsių paslaptis atskleidinėjo istorikas.
Beje, pasirodo, kad bažnyčioje mirusieji laidoti ir ne rūsyje – kasinėjant rasti palaidojimai bažnyčios dalyje, kurioje nebuvo rūsio. Pasirodo, tai buvo populiarus laidojimo būdas XVII amžiaus Lietuvoje.
Beje, 142 kapai rasti ir aplink bažnyčią buvusiame šventoriuje. Vertinant, kad šventoriaus plotas buvo nedidelis, galima spėti, kad tai dar kartą rodo, jog vieta praeityje buvo reikšminga. Mirusieji laidoti kojomis į vakarus, kaip reikalavo tuometinė krikščionybė, tačiau kapuose rasta daug pagonybės simbolių.
Kapuose – peiliai
V. Urbanavičius straipsnyje aiškino ir pagoniškus laidojimo papročius, kurie pasiekė „Koplyčkalnį“: „Mirusieji ir toliau buvo rengiami geriausiais jų nešiotais drabužiais, kurie gausiai buvo puošiami metaliniais papuošalais, nors krikščionybė tokių papuošalų nešiojimą laikė pagonišku. Į kapus mirusiems buvo dedami daiktai, kurie, gyvųjų manymu, būsią reikalingi pomirtiniame gyvenime. Tai peiliai, kirviai, ietys, skiltuvai, galąstuvai, verpstukai, adatos, adatinės bei kiti įvairios paskirties daiktai. Be to, mirusiųjų vėlės pomirtiniam gyvenimui būdavo aprūpinamos maistu ir pinigais“, – apie pagoniškus papročius pasakojo istorikas.
Tad kokių senovės baltų tikėjimo papročių ženklų rasta prie Kavarsko? Visų pirma – peiliai. Mokslininkas teigė, kad paprotys nešiotis peilius Lietuvoje dar buvo XVII amžiuje: „Daugelis mirusių laidoti su peiliais <…> Juos nešiodavo ir moterys, ir vyrai, ir vaikai įmautus į medines ir odines makštis, pririštus prie diržo ar juostos. Kasinėjimų metu rasta ir peilių, ir diržų liekanų – sagčių bei apkalų.
Viename moters kape, prie mirusiosios viršugalvio, rasta molinio juodos spalvos puodo šukių. Kartais moliniuose puoduose mirusiesiems įdėdavo maisto, o laidojant žiemą, – anglių, kad mirusiajam nebūtų šalta.
Bene daugiausiai Kavarsko „Koplyčkalnyje“ rasta monetų. Seniau tikėta, kad pinigai mirusiajam bus reikalingi nusipirkti vietai iš anksčiau čia palaidoto mirusiojo. XIV–XV amž. turtingiesiems asmenims į kapą įdėdavo pinigų, už kuriuos tada buvo galima nupirkti 1 – 2 avinus, arba 10 žąsų, arba 15 – 20 vištų. XVII a. pinigų vertė buvo kritusi. Nors monetų į vieną kapą dedama ir daugiau, bet jų vertė siekia vos vienos vištos kainą.
Monetos kapuose dažniausiai randamos žemiau mirusiojo juosmens, jas dėdavo į odines ir audeklines pinigines, kurios kabodavo ant juostos ar diržo <…> XVII a. puošnesnes pinigines nešiojo vyrai, tuo tarpu peilius puošnesnėse makštyse – moterys.
Pasak V. Urbanavičiaus, kasinėjant „Koplyčkalnį“ buvo rasta nemažai aprangos liekanų, kurios padėjo istorikams susidaryti vaizdą, kaip turėjo atrodyti XVII amžiaus gyventojų apranga: „Be diržų, piniginių ir peilių, kurie taip pat įėjo į drabužių kompleksą, rasta odinių batų liekanų – geležinių pasagėlių. Tai retas radinys. Įdomu tai, kad Anykščių rajone tokios pasagos rastos ir 1970 m., kasinėjant XVI – XVII a. Piktagalio senkapį, kuris yra apie 4 km nuo „Koplyčkalnio“.
Moterys kartais dar puošėsi metalinėmis segėmis, o drabužiui susegti vartojo žalvarines rutulio formos sagas. Plaukus susegdavo žalvariniais mažučiais smeigtukais. Ir vyrai, ir moterys, ir vaikai nešiojo žalvarinius žiedus“, – pasakojo istorikas.
Beje, autorius pastebėjo, kad pagoniški papročiai apie Kavarską turėjo laikytis gana ilgai, nes net bažnyčios šventoriuje mirusieji laidoti besilaikant kai kurių pagoniškų papročių.
Įdomu ir tai, kad archeologai nustatė, jog bažnyčia buvo pastatyta ant dar senesnių kapinių: „Kai kasė griovius jos pamatams, suardė daugelį kapų. Kasinėjimų metu rasta jų liekanų. Tik anų laikų statybininkų garbei reikia pasakyti, kad mirusiųjų palaikus jie gerbė. Rastieji kaulai buvo surinkti ir, iškasus bažnyčios kampe duobę, palaidoti. Šiuo požiūriu tai galėtų būti pavyzdys mūsų laikų statybininkams“, – apie pagarbą mirusiesiems rašė V. Urbanavičius.
Prašė pamatus eksponuoti
Mokslininkas straipsnyje pasakojo, kad kasinėjimai Kavarske tęsiami. Tačiau jau po pirmųjų kasinėjimų buvo galima tvirtinti, kad „Koplyčkalnis“ buvo nemažos XVI – XVII amžiaus gyvenvietės sudėtinė dalis. Tyrinėjimai papildė istorikų žinias apie lietuvių buitį ir papročius, statybą: „Tegu tai ir ne architektūros šedevras, bet jis davė duomenų anų laikų mūrininkų meistriškumui pažinti <…> Vieta pastatui parinkta labai graži, ant aukštos kalvos. Tinkuotas, dažytas balta ar gelsva spalva, dengtas raudonų čerpių stogu, jis visais metų laikais skyrėsi iš aplinkos, sudarydamas ryškų akcentą“, – kaip turėjo atrodyti pastatas, įsivaizdavo istorikas.
Beje, mokslininkas rašė, jog nusprendus atkastus pastato likučius vėl užkasti po žeme, kai kurie gyventojai tuo pasipiktino: „Antai viena iš Kavarsko kilusi kaunietė parašė žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redakcijai laišką, prašydama papasakoti apie „Koplyčkalnio“ kasinėjimus ir paaiškinti tokį keistą archeologų elgesį. Juk atkasus mūrus, anot autorės, buvę galima palikti, kad žmonės galėtų pasižiūrėti“, – pasakojo V. Urbanavičius.
Tačiau mokslininkas archeologų elgesį pagrindė labai paprastai: „Mūro liekanas mums išsaugojo žemė. Jei ne ji, lietus ir sniegas, o po to šaltis būtų mūrą suardę. Taip ir buvo su viršutiniąja pastato dalimi. O paskui plytas ir akmenis žmonės išvežiojo į savo namų pamatus ir krosnis. Tas pats būtų atsitikę ir su atkastais mūro likučiais. O žemė kaip išsaugojo iki šiol, išsaugos ir dar“, – žvelgdamas į ateitį ir, matyt, žinodamas kai kurių gyventojų pomėgius ne tik bažnyčios, bet net antkapių akmenis grūstis į pastatų pamatus, kodėl atkastus mūrus vėl reikėjo palaidoti po žeme, pagrindė istorikas.
Urbanavičius V. Archeologiniai Kavarsko “Koplyčkalnio” kasinėjimai 1974 m. // Kolektyvinis darbas (Anykščiai). – 1975, liep. 12, p. 3-4
