Naujosios Įpilties alkakalnis (Alkos kalnas)

Naujosios Įpilties kalnas, vadinamas Alkos kalnu  – alkakalnis šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Naujosios Įpilties kaime (Darbėnų seniūnija), kelio Darbėnai–Skuodas dešinėje pusėje, Įpilties upelio dešiniajame krante.

Įrengtas ties Įpilties (Juodupio) ir Alkupio upelių santaka stūksančioje natūralioje, moreninėje kalvoje, kurio ilgis šiaurės – pietų kryptimi 115 m, plotis – 60 m. Viršūnėje yra apie 35 m skersmens aikštelė, kurioje stovi medinė koplyčia, trejetas koplytėlių ir pora kryžių. Šiaurės rytinis šlaitas nuožulnus, terasuotas, kiti – statesni, iki 15 m aukščio. Pietrytinis šlaitas nukastas, papėdėje žiojėja žvyrduobės. Kalva apaugusi mišriu mišku. Teritorijos plotas – 2,2 ha.

Į šiaurę nuo alkakalnio yra papėdės senovės gyvenvietė, kurios pakraštyje, kalno papėdėje stūkso vienkieminė sodyba. Į rytus nuo jos, kalvos šiaurės rytinėje papėdėje išliko senosios kaimo kapinės.

Istorija

Ant kalno priešistoriniais laikais veikė pagonių šventykla – alkas. Pasakojama, kad joje buvęs apeiginis akmuo, vadinamas Aukuru, kuris sunaikintas XX a. pradžioje. Įvedus krikščionybę, ant kalno žmonės rinkdavosi gegužinių pamaldų, statė jame kryžius ir koplytėles, šalia kurių 1924 m. pastatyta koplyčia. Senosios ir Naujosios Įpilties gyventojai iki šiol renkasi Sekminių antrą dieną gegužinių pamaldų, gieda Marijos litaniją. Pamaldas veda iš Laukžemės, šiuo metu – Švetosios atvykstantis kunigas. Po pamaldų per Sekmines ant kalno vykdavo gegužinės.

Anksčiau žmonės rinkdavosi prie koplyčios pasimelsti ir sekmadieniais, o pašaukti į kariuomenę jaunuoliai, ant kalno dėdavo iš gėlių ir medžio šakelių nupintus vainikus.

Nuo seno vietos gyventojai, susirgę niežais ar kitomis nesunkiomis ligomis, ateidavo ant kalno apsižadėti nuo ligos, apeidavo keliais koplyčią, pasimelsdavo, paaukodavo pinigų.

1915 m. vokiečių kareiviai ant kalno pastatė trianguliacijos bokštą. Jį statant vienas kareivis nukritęs užsimušė ir čia pat buvo palaidotas. XX a. pirmoje pusėje kalvos pietinėje papėdėje pradėta kasti žvyrą, o 1967–1969 m. pietrytiniame šlaite veikė karjeras, kuriame buvo kasamas žvyras kelio Darbėnai–Skuodas atnaujinimui.

1948 m. kalną žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas), 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.

Padavimai ir legendos

Pasakojama, jog kaime gyveno du broliai, kurie ant kalno sumanė pastatyti bažnyčią iš surinktų pinigų. Jie, kad ir kaip stengėsi, bet niekaip negalėjo susitarti, ar šių užteks statybai. Nesutardami ėmė bartis: vienas sakė, jog pinigų užteks, o kitas – ne. Galiausiai jiedu sutarė, kad pinigus paslėps Alkos kalne iki tol, kol pinigai bus surinkti, o bažnyčia pradėta statyti. Tam, jog pašaliniai žmonės negalėtų iškasti pinigų ir jais pasinaudoti, jie sugalvojo užkeikimą: „Kas pastatys bažnyčią Alkos kalne, tai po pirmųjų mišių, atlaikytų šioje bažnyčioje, tas ir atras užburtuosius pinigus.“. Kalbama, kad per sapnus žmones kažkas ragindavo statyti ant kalno bažnyčią, o kalno viršuje buvo užkasti pinigai, skirti jos statybai, kurių dalį Velnias perkėlė. Pinigų užteko pastatyti tik koplyčiai.

Ant kalno būta ne ką mažiau garsios vaiduoklių vietos, tad daugelis vengdavo vėlų vakarą eiti pro šalį. Sakydavo, jog tamsiais pavasario ir rudens vakarais Alkupio ir (Įpilties) Juodupio pakraščiais galima išvysti slankiojant švieseles, žiburėlius. Tos švieselės išeidavusios ir vėl sugrįždavusios į Alkos kalną. Pasakojama dar ir tai, kad sekmadieniais dvyliktą valandą iš kalno išjoja būrys ginkluotų karių – jie trumpam pasirodo ir nužvanga tolyn su savo žirgais. Tai esą yra matęs ne vienas praeivis.

Sykį vėlų rudens vakarą vienas drąsus vyras ėjo pro šalį – jis niekada netikėjo pasakojimais, jog kalne vaidenasi. Tačiau eidamas pakėlė akis į Alkos kalną ir pamatė, jog pietiniame šlaite žemyn rieda didžiulis rato pavidalo ugnies kamuolys, kurio viduryje, juodame rate – į išsigimėlį panašus žmogus. Vyras baisiai išsigando ir visas pamėlynavęs parbėgo į Senosios Įpilties kaimą.