Punios piliakalnis

Punios piliakalnis

Punios piliakalnis (dar žinomas kaip Margio kalnas) – piliakalnis Alytaus rajone, šalia Punios kaimo, Nemuno dešiniajame krante, įeina į Nemuno kilpų regioninį parką.

Punios piliakalnis įrengtas masy­vaus kranto iškyšulyje, Nemuno ir Punelės upių santakoje. Nemunas skalauja šiaurinį piliakalnio šlaitą, o Punelė juosia pietinę ir vakarinę piliakalnio dalis, įtekėdama į Nemu­ną į šiaurę nuo piliakalnio. Tuo bū­du visą kalną natūralios kliūtys ap­saugo iš trijų pusių. Neapsaugota gamtos kliūtimis yra tik rytinė pusė, kurioje kalno iškyšulys susilieja su likusiu terenu. Todėl, rengiant jame piliakalnį, kaip tik toje dalyje buvo supiltas aukštas pylimas ir iškastas didžiulis griovys, visiškai atskiriantis piliakalnį nuo likusių laukų.

Pylimo ilgis 75 m, plotis 34 m ir aukštis 6 m. Aukščiausias jis šiaurinėje dalyje nuo Nemuno pusės ir palaipsniui žemėja pietų kryptimi, Punelės link. Pylimas šiuo metu yra praradęs savo pirminę išvaizdą. Skersai pylimą, arčiau šiau­rinio jojo galo, perkastas didžiulis perkasas, kuris dalija pylimą į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Šioji šiau­rinė pylimo dalis ir yra pati aukš­čiausia, panaši į aukštą nupjautą kū­gį, kurio viršuje yra 6 m ilgio ir maždaug tokio pat pločio aikštelė. Ji čia yra išlyginta specialiai, nes kaip tik čia buvo pastatytas medinis kryžius, aptvertas neaukšta medine tvorele. Pylimas pirminę išvaizdą prarado dar ir dėl to, kad jo viršus ilgą laiką buvo ariamas. Ypač tai žymu už perkaso esančioje pietinėje pylimo dalyje, kuri labai plokščia ir nuarta pietų link. Čia pylimo pavir­šius baigiasi 23 m ilgio ir 10 m plo­čio nuožulnia aikštele.

Įėjimas į piliakalnį yra iš šiauri­nės pusės ir eina pylimo papėde.

Piliakalnio aikštelė yra lygi, netai­syklingo trikampio formos, nutįsusi iš rytų į vakarus. Jos ilgis 155 m, plotis plačiausioje vietoje — 84 m. Tačiau ji yra buvusi žymiai didesnė, nes šiuo metu aikštelės pakraščiai, slenkant šlaitams, yra smarkiai ap­griuvę.

—

Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria viena iš gražiausių šalies panoramų: plati Nemuno juosta, priešais ošia Punios šilas. Prie piliakalnio pastatytas akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis apie legendinį kunigaikštį Margirį: „Tai kapas Margio milžinų!“.

Piliakalnį surasti labai lengva – nuo miestelio bažnyčios reikia paėjėti 200 metrų į vakarus.

Punios piliakalnis ir papėdės gyvenvietė

Už pylimo ir griovio, rytinėje pilia­kalnio dalyje, matyt, būta didelės gyvenvietės, kuri ryškiai pastebima iš čia esančio kultūrinio sluoksnio. Jau pačiame paviršiuje randama puo­dų šukių bei plytų fragmentų. Gy­venvietė buvo užėmusi plačią teri­toriją iki pat stačių Punelės šlaitų. Rytų kryptimi ji nusidriekia iki da­bartinio Punios miestelio pirmųjų so­dybų. Kitapus Nemuno stūkso gar­sus Punios šilas, kuriame dar 1888 m., E. Volteris kasinėjo čia buvusius pilkapius Pietinėje dalyje, už Punelės, plyti sodybos ir dirbami laukai.

Piliakalnis labai apardytas. Per il­gus šimtmečius jis daugiausia nuken­tėjo nuo pavasario potvynių, liūčių ir kitų gamtos reiškinių. Didžiulė aikštelės dalis yra nugriuvusi į Ne­muną, taip pat ir į Punelę. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad tiek panemuniais, tiek pietinėje piliakalnio papėdėje buvo randama puodų šu­kių bei koklių gabalų, plytgalių. Tai matyti ir iš aikštelės formos, kurios pakraščiai nuo griūčių tarsi iškarpyti. Piliakalnis apardytas dar ir dėl to, kad jis ilgą laiką buvo ariamas. Dar daugiau, ardami piliakalnio aikštelę bei pylimo paviršių, gyventojai, kad ir nesąmoningai, nuolat ardė piliakal­nį.

Punios miestelio gyventojas J. Sa­kalauskas, buvęs vienos sodybos šei­mininkas, pasakoja, kad jie čia ras­davę plytų, koklių, senų pinigų ir kitų radinių. Kadangi šiuos radinius supirkdavo turistai ir muziejų dar­buotojai, tai čia gyvenę gyventojai ne tik rinko radinius iš griūvančių šlaitų, bet ir specialiai jų ieškodavo, kasinėdami įvairias aikštelės vietas. Didesnio perkasimo žymės gerai ma­tomos vakarinėje piliakalnio aikšte­lės dalyje, arčiau šiaurinio šlaito. Vienas buvusių piliakalnio gyvento­jų, tūlas Bliekas, čia buvo iškasęs gana didelę duobę, kurioje aptikęs kažkokias mūro sienas. Iš mūro ply­tų jis pasistatęs sau krosnį. Čia pat jis radęs daug koklių, kuriuos esą pardavęs muziejams. Tik 1936 me­tais gyventojai iš piliakalnio buvo iškeldinti, nes jame manyta įrengti turizmo bazę. Iš tikrųjų tai būtų buvęs tolesnis piliakalnio ardymas, nes, rengiant tokią bazę, toliau būtų kasinėjama.

Punios piliakalnis ir jo istorija

Seniausieji piliakalnyje rasti radi­niai rodo, jog piliakalnis buvo įreng­tas ne anksčiau, kaip XIII a. Toks vėlyvas šios vietos panaudojimas pi­liakalniui įrengti iš dalies paaiškina tą faktą, kodėl piliakalniui buvo iš­skirta tokia didelė, apie 1 ha dydžio, aikštelė. Čia turėjusi būti įrengta pi­lis, čia turėjo būti pakankamai vie­tos pasislėpti aplink gyvenusiems gy­ventojams pavojaus metu. O didžiau­sias pavojus tuo metu grėsė iš kry­žiuočių pusės. Taigi didžiulė pilia­kalnio aikštelė, tvirtas pylimas, pui­ki strateginiu atžvilgiu padėtis rodo, jog Punios piliakalnis buvo vienas svarbiausių punktų, išaugusių lietu­vių kovų su kryžiuočiais metu. Nesuklysime pasakę, kad Punios pilia­kalnyje XIII—XIV a. turėjusi būti nemaža pilis, valdoma vieno galin­gesnių to meto Lietuvos kunigaikš­čių.

Kuris Lietuvos kunigaikščių įsi­rengė pilį Punios piliakalnyje, ar­cheologams sunku atsakyti. Bet ka­dangi tradicija tapo Punios piliakalnį identifikuoti su rašytiniuose šaltiniuo­se minimais Pilėnais, kurių valdovas yra buvęs Margeris, bent trumpai tenka paliesti šį klausimą.

Pilėnų istorija

Štai ką mes žinome iš rašytinių šaltinių apie pilėniečių didvyrišką kovą ir šios pilies kunigaikščio Margerio tragediją, įvykusią 1336 metais. Nėra reikalo plačiau sustoti ties vi­sais rašytiniais šaltiniais, ką yra pa­daręs R. Varakauskas savo tyrinėji­muose. Norisi tik paminėti, kad bene plačiausiai apie šį įvykį kalba­ma Vygando Marburgiečio kroniko­je, parašytoje praėjus apie 60—70 metų po šio įvykio. Pats kronikos originalas neišliko, bet yra keli, tie­sa, ne visai sutampantys, lotyniški vertimai. Istorikai daugiausia remia­si XVI a. Dancigo kronikininku K. Šiucu, kuris, kaip matyti iš įvykių aprašymo, naudojosi tuomet dar nedingusiu Vygando Marburgiečio kro­nikos originalu.

„Magistras tarėsi da­ryti žygį į Lietuvą su visa savo pa­galbininkų galia. Vasario 25 dieną jie apgulė Pilėnų pilį, ją kelias die­nas iš eilės puldami. Lietuviai gy­nėsi vyriškai. Buvo joje 4000 apsi­ginklavusių vyrų. Jie buvo subėgę į gerą apsaugą iš visos apylinkės kai­mų su šeimomis, galvijais ir visu turtu ir gėrybėmis, kai tik išgirdo at­vykus riterius. Riterių pulkas buvo ištroškęs jų lobio ir visokeriopai stengėsi įkopti į pilį. O lietuviai pa­siryžo bet kam, tik neatiduoti pilies ir nepakliūti į priešo nagus, ypačiai dėl krikščionių tikėjimo, kuriuo taip baisėjosi, jog veikiau norėjo mirti. Šį kartą jie visiškai nežmonišku bū­du tai įrodė ir įvykdė”.

Toliau ra­šoma, kad pilies gynėjai, pamatę, jog negalės atsilaikyti, ryžosi patys pa­laidoti save ir savo turtus ugnyje, kad tik nereikėtų pasiduoti priešui. Jie viską sudegino, o patys išsižudė. Ilgiausiai kovėsi pilies kunigaikštis Margeris, nepaprastai stiprus karžy­gys. Tačiau, matydamas, kad ilgai priešintis negalės, „šoko į tamsų rū­sį, kur buvo paslėpęs savo žmoną, ir nužudė ją vienu smūgiu. Tada persiskrodė sau pilvą ir, sukritęs šalia žmonos, nelaimingai mirė. Tvirtovė buvo sudeginta”.

***

Ką gi mums šiuo klausimu duoda archeologiniai tyrinėjimai? Senosios pilies liekanos negau­sios. Mažiausiai jos apčiuopiamos aikštelėje. Kiek žymesni likučiai yra konstatuoti pietinėje aikštelės dalyje. Čia būta pastatų, taip pat turėjusi būti perdirbama geležis — apie tai liudija metalų lydymo krosnies lie­kanos ir molio cilindrai („sopios”) nuo dumplių vamzdžių. Pavienių ra­dinių surasta ir vakarinėje dalyje. Surastoji keramika rodo, kad pilis egzistavo XIII—XIV a. Tačiau į akis krinta įdomi aplinkybė, būtent ta, kad beveik visai neišliko to laikotar­pio kultūrinis sluoksnis. Tiesa, vėly­vesnių statybų di­dele dalimi jis galėjo būti sunaikin­tas, tačiau liekanų vis tiktai turėtų būti daugiau.

Todėl savaime siūlosi dvi prielaidos: arba senoji pilis eg­zistavo labai trumpą laiką ir dėl to nespėjo susidaryti žymesnis kultūri­nis sluoksnis, arba pilis buvo slėptuvinio pobūdžio ir naudota tik pavo­jaus metu, kada į ją subėgdavo apy­linkių gyventojai. Antroji prielaida gali būti paremta keliais motyvais. Visų pirma, reikia pažymėti didelę piliakalnio aikštelę. Apskritai, Pu­nios piliakalnis yra vienas didžiau­sių Lietuvoje. Tyrinėjimai, be to, pa­rodė, jog mažiausiai ketvirtadalis aikštelės yra nuvirtęs su šlaitu že­myn. Pavojaus metu čia galėjo su­tilpti didelis žmonių skaičius. Ban­domosios perkasos piliakalnio aplin­koje (ypač rytinėje dalyje už pyli­mo ir griovio) parodė, kad apylinkės buvo tirštai apgyventos, ir būtent čia, piliakalnyje, gyventojai ieškojo apsaugos nuo priešo. Antra vertus, piliakalniai-slėptuvės paprastai nepa­sižymi radinių gausumu. Tai kaip tik būdinga Punios piliakalnio pačiam žemiausiam kultūrinio sluoksnio ho­rizontui. Didžiausią šio laikotarpio aikštelėje surastų radinių dalį suda­ro keramika. Ir tai suprantama. Pa­vojaus metu pirmiausia būtina pasi­imti maisto. Todėl neatsitiktinai piliakalniuose-slėptuvėse pagrindinis radinys yra puodų šukės.

Punios pilis

Tačiau kokio pobūdžio bebūtų se­noji Punios pilis, jos būta labai stip­rios. Iškalbingiausiai apie tai liudija tyrinėtas pylimas, jo aukšti ir savi­ti įtvirtinimai. Kaip parodė tyrinėji­mai, jie degė net kelis kartus. Tokie didžiuliai pylimo įtvirtinimų gaisrai, kokie yra konstatuoti tyrinėjimų metu, negali būti eilinio nelaimingo atsitikimo išdava. Tai neabejotinai priešo užpuolių padariniai.

E. Šimkūnaitė, tyrusi augalines lie­kanas, nustatė, jog būta dviejų dide­lių gaisrų, kuriuos skyrė labai trum­pas laiko tarpas. Po pirmojo gaisro sudegę sutvirtinimai labai greit buvo atstatyti, bet ir jie neišvengė naujo gaisro. Kaip matėme, paskutinieji py­limo įtvirtinimai buvo įrengti maž­daug 1315—1322 m. laikotarpiu, bet ir jie buvo sunaikinti gaisro. Vadi­nasi, Punioje įrengta ir kryžiuočių sunaikinta pilis chronologiškai visiš­kai gali sutapti su, pilėniečių didvy­rišku pasipriešinimu ir tragišku jų žu­vimu. Atitinka ir kai kurie pilies įren­gimo duomenys. Tai, visų pirma, jos įtvirtinimai, pagaliau didžiulė pi­lies teritorija, galėjusi sutalpinti di­delį subėgusiųjų skaičių.

Todėl Punios piliakalnio tyrinėji­mai, nors ir neleidžia be išlygų tapa­tinti šią vietovę su rašytinių šaltinių Pilėnais, bent iš dalies koreguoja is­torikų teiginius, jog kryžiuočių puo­limai šia kryptimi XIV a. pradžioje nebuvo vykdomi. Nekyla abejonių, kad Punios pilis buvusi įrengta, ko­vojant su kryžiuočių agresija, nes tik iš jų tuo metu lietuviams grėsė pavojus.

Neabejotinai Punia rašytiniuose šaltiniuose minima 1382 m. Iš to pa­ties Vygando Marburgiečio kronikos sužinome, kad tais metais į Lietuvą įsibrovė trys kryžiuočių kariuome­nės, kurių viena patraukė į Birštoną, antroji į Punios žemę (in terra Punow), o trečioji — į Alytų. Kryžiuo­čiai niokojo kraštą devynias dienas ir grįžo į Prūsiją ,,su nesuskaitomu grobiu”. Greičiausiai, tuo metu galutinai buvo sunaikinti Punios pi­liakalnio įtvirtinimai. Reikia manyti, kad su šia data baigiasi ir senosios pilies istorija.

Legendos ir padavimai

Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia vyko garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarė verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti į nelaisvę. Kryžiuočiams pavyko pralaužti pilies užtvaras. Apgultieji lietuviai, vadovaujami Margirio, matė, kad negalės apsiginti, ryžosi nepaprastam žygiui: pilies viduje sukūrė didelį laužą, į jį sumetė visą savo turtą, po to laužo ugniai atidavė moteris su vaikais ir galiausiai patys pasilaidojo liepsnose. Kai džiūgaudami kryžiuočiai įsiveržė į pilies vidų, norėdami grobti daiktus ir žmones, per dūmus išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą.

—

Apie piliakalnį yra daug padavimų. Vietos gyventojai pasakoja, kad čia yra požeminių urvų: esą vienas toks ėjęs net po Nemunu ir jungęs čia stovėjusią pilį su kita, buvusia kai­rėje Nemuno pusėje. Kažkokių po­žemių esama ir pylime, ypač skersai pylimą einančiame griovyje. Ruo­šiantis Dainų šventei 1958 metais ir kasant šioje vietoje elektros stulpą, 1,2—1,5 m gilumoje žmonės jutę kažkokį dundesį. Tai jusdavę ir anks­čiau čia piliakalnyje gyvenę gyven­tojai, kasdami bulviarūsius. Esą tokį dundesį galinti sukelti tik žemėse esanti tuštuma.

Kalbama taip pat apie čia esan­čius rūsius, kuriuose yra išlikusios net vyno statinės.

Vietos gyventojai yra prisirankioję iš šio kalno įvairiausių radinių. Dau­giausia tai plytos su išilginiais griove­liais, kokliai ir pinigai. Nemaža mo­netų yra prisirinkę piliakalnyje gy­venę Sakalauskai. Iš J. Sakalausko parodytų 70 vienetų didžiausią dalį sudaro Jono Kazimiero monetos, vie­na yra Gustavo Adolfo, viena nepa­žįstama su 1520 m. data. Tarp jų taip pat nemaža carinių kapeikų ir kt.

Informacija apie Punios piliakalnį literatūroje:

Nuo Margerio kalno

Iš lietuvių inteligentų nemaža atsiras tokių, kurie yra matę garsias savo grožybėmis vietas tolimo Kaukazo ir Krymo, kurie yra buvę užsienyj, viešėję Ryme, Neapolyj, Paryžiuje, išvažinėję visą Europą, bet ar daug rasis tokių, kurie butų aplankę nors gražiausias mūsų mažos Tėvynės-Lietuvos kerčias? Savo kūdykybėje beveik kiekvienas is mus didele atidžia klausė pasakų apie didvyrius-milžinus, apie pilis užkeiktas, pilekalnius ir milžinkapius. Kudykiškomis širdelėmis męs mylėjome tuos legendų ir pasakų didvyrius, stebėjomės jų nepaprastais darbais ir norėjome būti į juos panašūs. Bet sykiu su tuo kaip už augome, norai mus persimaine, širdis atšalo… Savo prigimtaji kraštą męs mylime vien tiek, kad norime numirę sugrąžinti jam dėl amžino atilsio savo senus kaulus. Prigimtos šalies meilė pas mus baigiasi ant tuščių žodžių ir remiasi ant medžiagiškos gerovės, o dvasiška pusė mus esybos joje nedalyvauja. Dėl tikros meilės tėvynės ne užtenka vartoti jos kalbą, rupinties apie jos gerovę, pripažinti save lietuviu, bet reikia dar mylėti jos dvasią, jos praeitį, jos kapus, jos patarimus. Kaip medis negali augti be šaknų, taip lygiai tauta negali dvasiškai lavintis, jeigu ji neturi savo istorijos, tų sveikų šaknų, kurios siekia giliausios praeities ir kurios stipriai apsirietė apie legendas, padavimus ir pasakas. Visų tautų istorija, pradėjus nuo rymėnų, graikų ir baigus ant lenkų ir gu- du, remiasi ant tokio pamato; tai délko gi męs, lietuviai, ligišiol nepripažinome tos teisybės? Kodėl niekiname savo senovę? Tauta, kaip atskiras žmogus, neatsimena savo kudykybės, bet kiekvienam is mus yra brangus daiktai, kurie mums atmena pirmutines mūsų gyvenimo dienas.

Ir aš, nuodėmingas žmogus, širdyje Lietuvos užgimęs, iš mažų dienų jos oru kvėpavęs, jos duona išmitęs, su gėda prisipažįstu, jog ligišiol nepažinojau gerai savo motinos-tėvynės, jog buvau nedėkingu jos sūnumi. Kiek sykių važiuodamas į Lietuvą žadėdavau sau aplankyti garbingiausias jos kerčias, kaip Lydą, Trakus, Kernavą, Punią ir kitas istoriškas vietas, bet visuomet kas-nors kliudindavo mano gerus užmanymus. Šimet buvau laimingesniu ir turėjau progą atsilankyti Punioje pamatyti garsų Margerio kalną. Padavimas apie senosios Lietuvos didvyrį savo laike turėjo ant manęs gilų įspūdį ir dabar, lipdamas ant kalno, kuris nešiojo jo vardą ir yra vieninteliu garbingo vyro paminklu, persikėliau mintimi į tą laimingą gadynę, kuomet ant tos vietos stovėjo tvirta pilis. Aš jaučiau visą to narsaus lietuvio dvasios didybę, kuris, gindamas tvirtynę, kaip erelis savo lizdą, padėjo galvą už Tėvynę sykiu su savo vyrais-kareiviais. Širdyje turėjau tokį jausmą, kokį turi žmogus prisiartindamas prie kapo nepaprastos ypatos: širdis greičiau plakė, galva žemin nusviro, o akis ieškojo ko-nors, ant ko galėtų apsistoti, iš ko galima būtų pamatyti dėkingumą ir gyvųjų atmintį. Bet veltui… Aštriu skauduliu širdyje persitikrinau, jog gyvieji jau seniai užmiršo tą, kuriuo taip didžiavos mūsų protėviai. Man gėda buvo leidančiosios saulės, kuri paraudonavus, tarsi užsirustinus, žiūrėjo į mane; gėda buvo seno Nemuno, kuris nuliūdęs ramiai plaukė, pagriebęs į glėbį mažą Punele; gėda man buvo žaliuojančio miško, kuris anapus Nemuno lingavo senų ąžuolų viršūnėmis. Bet ir buvo už ką gėdėties. Kalną, ant kurio aš lipau su tokiais iškilmingais jausmais, radau kiaulių išknista. Kalnas visai plikas: ant jo nėra nė medelio, nė krūmelio. Ačiu vietiniam klebonui, kun. Račkauskui, katras pereitą vasarą pastatė ant Margerio kalno medinį kryžių ir pašventino jį su didele iškilme.

Argi pas mus yra taip daug istoriškų paminklų, kad mes neatkreipiame nė jokios atidžios nė į Lydos murus, kurių ožkos kriamta vidų, nė į Margerio kalną, kurį šiandien kiaulės knisa, nė į kitus senovės pilių griuvėsius, kurių laikas ligšiol dar pasigailėjo. Pažišrėkim, kaip apsieina su kapčiais savo legendariško didvyrio Kriokavos lenkai, atsiminkim, kokia nevystančia garbe apsidengė Spartos didvyris Leonidas, katras gindamas Thermopylių tarpkalnį nuo Persų puolė drauge su 300 spartanų. Ant tos vietos krito Leonidas su savo vyrais, buvo pastatytas amžinam atminimui paminklas su parašu: „praeivy, apskelbk Spartai, jog mes visi čia puolėme kovodami už tėvynę”. Ko dėl gi lig šiol nieko panašaus nesusilaukė mūsų didvyris Margeris? Argi neatsiras iš lietuvių inteligentų mus senovės mylėtojai, kurie pasirūpintų apie užlaikymą Lietuvos paminklų. Ar nebūtu galima aptverti Margerio kalną geležine tvorele ir iškalt ant akmens tam tikrą parašą, katras atmintų legendą apie Margerį. Plotas kalno viršaus turi daugių-daugiau 4 ketvirtainius sieksnius, ir aptvėrimas jo atsieitų apie 200- 300 rs., o tokią sumą lengvai galėtų sumesti mūsų inteligentai lietuviškiems laikraščiams tarpininkaujant.

Reikia patėmyti, jog Punia yra mažne gražiausia vieta visoj Lietuvoj; ją galima pavadinti Lietuvos Šveicarija. Miestelis stovi ant aukšto kranto tarp dviejų upiu-plataus Nemuno ir siauros Punelės. Gražus yra Nemuno, Nerio, Nevėžos ir kitų Lietuvos upių ir upelių krantai, bet palma pirmenybės reikia pripažinti mažajai Puneliai. Punia yra netoli Birštono ir pro ją vasarą vaikščioja garlaiviai iš Kauno į Gardina. Birštono svečiai tankiai atvažiuoja į Panią pasigėrėti jos grožybėmis. Nuo Margerio kalno matyti toli aplinkui į visas šalis. Jeigu kalnas būtų priderančiai apžiūrėtas, tuosyk atsirastų dar daugiau svečių, norinčių aplankyti puikiausią Lietuvos kertelę.

Būtų didžiai naudinga išgirsti platesnės Lietuvos visuomenės nuomonę šitoje prasmėje, o po apsvarstymo to klausimo laikraščiuose, galima būtų pradėti rinkti tam tikslui aukas.

J. Turčiniškis. „Nuo Margerio kalno” // Vilniaus žinios. – 1906, lapkr. 4 (17), p. 1-2.

Helena-Pojata savo veikale „Zarys dziejów Litewskich” apie Punios paėmimą štai ką rašo: „Ta tvirtuma, kurioje gyveno garsi stabmeldžių burtininke, buvo giliu ravu apsupta; aukštos ir storos jos sienos, iš didelių sienojų pastatytos, galėjo įtalpinti savyje daug žmonių. Ir žmonės, girdėdami apie artinančiąsį kryžočių kareiviją, miniomis bėgo į Panią. Pilyje buvo karvedis Margeris su 4.000 kareivių ir pilis netrukus buvo skaitlingos kryžočių kareivijos apsupta. Pavojingos apgulos mašinos pradėjo laužyti sienas, bet įgula imdama iš Margero pavyzdį, drąsos pilna, išmuštas vietas nuolatos sutaisydavo, veržiančiuosis Vokiečius nustumdavo į ravus. Ilgai kryžočių kareivija negalėjo įveikti saujalės apgultųjų narsu-mo. Tuo laiku priešininkai sumane su ugnies pagelba paimti pili. Paleido ant pilies stogo keletą dešimčių degančių strėlų ir tvirtuma užsidegė. Tuomet pamatė Margeris, kad apsiginti nebeliko vilties. Nutarė verčiau numirti drauge su žmonėmis, negu pakliūti vokiečių vergijon.

Paliepė viduryje kiemo sukrauti laidotuvių laužą, su kareivių pagelba užmuša esančius pilyje žmones ir lavonus drauge su pilies turtais sudeda ant degančio laužo. Kryžočiai nustebę, kad niekas ant sienų nesigina, po neilgos pertraukos įpuola į degančią pilį. Jiems užstoja kelią tik vienas karžygis, kapodamas vokiečius. Buvo tai Margeris, vokiečius sulaikydamas, kad nekliudytų jo draugams mirti. Pagalios ir jis atsitraukia pats save nužudydamas. Tuomet įpuola priešininkai ir pamato netikėtą reginį: tarp degančios pilies lietuviai viens kitą užmušinėja, prieš burtininkę puola nukirstos karžygių galvos, o kuomet paskutiniai nusižudė, ji pati nusižudo ir nyksta lauže. Atsitraukė prieš tokią drąsą kryžočiai ir, neįsileizdami toliau į Lietuvą, sugrįžo į Prūsus, o sugrįžę, nusistebėję užrašė savo kronikose Punios pilies sugriovimą ir didvyrišką jos apgynėjų mirtį.

Vilniaus žinios. – 1906, lapkr. 4 (17), p. 1-2.

Punės piliakalnis

Vilniaus rėd., Trakų pav.

Ant teritorijos Punės, tarp Nemuno ir įtakos upelio Punelés, tęsiasi augšta, keliolikos margų ploto lyguma. Ji turi prigimtą gana didelį tvirtumą: nuo žiemių šalies apsupa ją Nemunas; nuo rytų – gili dauba, kuri tęsiasi nuo žiemių šalies iki upelio Punelės. Ant vakarinio kranto daubos buvo supiltas augštas volas, kuris ir šiandien dar tebėra. Ant žieminio krašto lygumos t. y. ant kranto Nemuno tapo supiltas piliakalnis. Žieminę sieną piliakalnio darė status krantas Nemuno, kuris be abejo buvo sudrutintas pylimu. Šiandien tas šonas kalno jau visai yra sugadintas, bekasinėjant ir bejieškant senovės paminklų. Ant to pačio šono pasidarė tarasas, kuriuo eina kelias. Iš rytų šalies kalną saugojo gili naturališka dauba, o nuo pietų ir vakarų gilus kastinis kanalas. Kaipo ženklai piltinio kalno tebeliko tiktai viršūnė ir kastinis kanalas, kuris iš pietvakarų šalies dar ir dabar gana yra gilus.

Apart piliakalnio, kaipo tikrosios tvirtovės, buta čionai ir fortų, po lygumą išmėtytų. Lyguma buvo tai vieta narsiausiųjų kovų su neprietelium, ką lengva dasiprotėti iš daugelio liekanų visokių senoviškų ginklų, kuriuos nuolatai žmonės randa beariant šitą lygumą.

Tikrojoj tvirtovėj, t. y. ant viršunės piliakalnio, atliktas buvo paskutinis karžygiškas žingsnis Margio, t. y. susideginimas jo kartu su kūnais narsiųjų apginėjų. Einama ant kalno tikėtinai buvo nuo pietų šalies t. y. nuo lygumos, bet šiandien tako jau nebežymu.

Ant kairiojo kranto Nemuno, žemiau Punės yra kaimelis vadinamas „Maslinyčia“. Išilgai to kaimelio tebėra digčiai senovinių kapčių, kuriuose beabejo ilsisi kaulai apginėjų tvirtovės bei atėjūnų kryžeivių.

Istoriškas žinias apie Punės tvirtovę, kuri kryžeivių kronikose yra vadinama „Pullen“ arba „Pillenen turime šiokias: 1336 metais kryžeiviai, vedami Didžiojo Vado Teodoriko iš Altenburgo, Liudviko margrafo iš Brandeburgo, Pilypo grafo Namur ir grafo Hennenbergo, užpuolė tvirtovę Pullen (nuo liet. pylis) kurioj užsidaré Margis, vokiečių metrašiais vadinamas lietuvos karaliuku, su savo neskaitlinga karumene ir apie 4000 aplinkinių gyventojų, kuriuos Margis norėjo apginti nuo kraujagerių kryžeivių.

Ilgai ir narsiai gynėsi Margis nuo užpuolikų, bet pagalios matydamas kad skaitlingų įniršusių gaujų neprietelio nestengs sulaikyti, vietoj tapti kryžeivių nelaisviu, liepė kareiviams gyvais tebėsančius vaikus, senelius ir moteris iškirsti, ir kūnus jų ant didžio aukuro sukrauti, o tą padarius, pats Margis nužudė savo pačią ir vaikus ir teipgi ant aukuro uždėjo; pagalios kalaviju savo širdį pervėrė ir kartu su visais ant aukuro susidegino, idant kraujageriams-kryžeiviams tiktai savo pelenus pavesti.

Užvadinimą „Pullen” įvairus rašėjai prie įvarių vietų riša. Basanavičius šį pavadinimą jungia prie Pilekalnių kaimo pilekalnio, Vilkaviškio pav., Bartininkų val.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 35-36