Tauragnas

Tauragnas – giliausias ir aukščiausiai virš jūros lygio (164,6 m) iškilęs Lietuvos ežeras, esantis Utenos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Vakarinis pakraštys yra prie Tauragnų, o pietrytinis – ties Ignalinos rajono riba. Jo pakrantėse yra Taurapilio, Pilkenių, Stučių, Skroblaus I, Varniškių, Sėlės, Šimkūnų kaimai. Ežeras rininis (toje pačioje rinoje telkšo ir Labės, Labelio, Akmenio ežerai), jo ilgis 9,4 km, plotis iki 1,12 km, vidutinis plotis 0,54 km, kranto linijos ilgis 24,21 km. Didžiausias gylis (vakarinėje dalyje) 62,5 m (1933 m. nustatytas 60,5 m gylis, 2007 m. jau 62,5 m), vidutinis gylis 18,4 m, vandens tūris 95,6 mln. m³. Ties viduriu į ežerą iš pietų įsiterpia pusiasalis. Būdingi aukšti krantai (vietomis iki 40 m). Pakrantės, ypač rytinės ežero pusės, daugiausia miškingos – ežerą supa Šeimaties, Pastovių, Sėlės, Pajaurio Pelkės miškai. Baseino plotas 74 km², išteka Tauragnos upelis (į Pakasą), kuris sausmečiais neretai išdžiūva iki dugno, vakaruose jungiasi su Labe. Įteka keli upeliai. Kilmė – ledyninis (dubakloninis).

Pietrytinė ežero dubens dalis remiasi į žvyringus darinius, todėl ežero vanduo filtruojasi į požemius ir iš dalies maitina šiauriau telkšantį Pliaušio ežerą. Per metus ežero vandens lygis svyruoja apie 70 cm, pavasarį – 50 cm. Nuo 1955 m. prie ežero (Tauragnų miestelyje) veikia hidrologijos stotis, kurioje matuojami vandens lygis bei temperatūra, stebimi ledo reiškiniai. Ežeras užšąla vidutiniškai gruodžio 19 d., nuledėja balandžio 16 d., nors esti žiemų, kai ištisinė ledo danga išvis nesusidaro. Vidutinis vandens skaidrumas vasarą – apie 5 m, vanduo šilčiausias būna liepos ir rugpjūčio mėnesiais – vidutiniškai 19 °C. Per vasarą ežeras sukaupia daug šilumos, todėl vandens masės vidutinė temperatūra spalio mėnesį yra 9,7 °C, o lapkričio mėnesį 5,8 °C.

Prie ežero veikia 4 kaimo turizmo sodybos, ties Tauragnų miesteliu yra įrengta poilsiavietė. Šiaurine ežero pakrante eina kelias 4930 Tauragnai–Šeimatis–Daunoriai , vakarine – 4902 Utena–Tauragnai–Kirdeikiai.

Mažai kas Lietuvoje žino, kad Tauragno vanduo ypatingas ir ne tik švarumu, bet ir skoniu… Pastačius Utenos alaus kombinatą, specialistai iš Čekoslovakijos, ištyrę daugybės artezinių šulinių ir aplinkinių ežerų vandens savybes, patarė vandenį alaus gamybai imti bū­tent iš Tauragno.

Tauragnas, kaip ir visi gilūs ežerai, apipintas nuostabiomis legendomis ir neįtikėtiniausiais pasakojimais. Dvi iš legendų aiš­kina ežero pavadinimo kilmę.

Pasak vienos, seniai seniai, kai Lietuvą dar gaubė klaidžios gi­rios su neišbrendamais pelky­nais, per šį kraštą su savo ka­riais traukė kunigaikštis Rigimantas. Šimtamečiame ąžuolyne, ežero pakrantėje, jo būrys su­stojo nakvynei. Kariai, žygio nuovargio įveikti, kietai sumi­go. Tik išmintingasai vaidila, gėrėdamasis ąžuolų šakose suspindusiom ugnelėm, tyliai skambino kanklėmis ir giedojo senobines, dar iš savo senelio išmoktas giesmes. Stebuklingo skambesnio pašaukti, iš gūdžio­je tamsoje skendinčios girios iš­niro du taurai. Galiūnai sugulė prie vaidilos kojų ir klausėsi tolyn nuvilnijančių garsų. Baigęs giedoti, vaidila paklausė taurų, kur jų būriui patartų apsistot sekančiai nakvynei. Taurai pa­rodę į kitoje ežero pusėje dunk­sančią kalvą. Ši vieta visiems labai patikusi ir buvo nutarta čia apsigyventi. Paklausę taurų patarimo, kariai ant šios kalvos pastatė tvirtą pilį. Taurų garbei ją pavadino Taurapiliu, o ežerą — Tauragnu.

Kita legenda Tauragno ežero ir Taurapilio kalno vardus sieja su kunigaikščiu Tauru. Žuvęs jis kovos ugnyse, ginant ežero pakrantėje stovėjusią pilį nuo kryžeivių.

Su Tauragno ežeru susijusi ir viena iš legendų apie Moką. Tai riedulys, tarsi milžiniškas karžy­gio šalmas, iškylantis iš žemės pusiaukelėje tarp Minčios ir Tauragnų. Pasak vietinių gy­ventojų, atsiradęs jis tais laikais, kai šventuose gojuose supokšėjo aštrūs kirviai ir apgailėtinų skeveldrų krūvomis virto akme­niniai aukurai. Taurapilio papė­dėje gyvenęs žvejys, dėl savo išminties Moku vadinamas, ne­panoro išsižadėti daugel amžių jo tėvų, senelių, ir prosenelių garbintų dievų. Dievai jam pa­tarę prieglobsčio ieškoti kitame ežero krante. Tačiau prisakę iš­keliavus jokiu būdu neatsigręž­ti atgalios. Plaukiant per ežerą, Moko žmona, nenusakomo ilge­sio apimta, panorus dar nors kartą žvilgterėti į gimtuosius namus. Užmiršus dievų patarimą ir atsigręžus. Tuojau pat ją apleidę jėgos ir jos kūną įtraukė tamsios Tauragno gelmės. Mo­kas su sūnumi pasiekę kitą Tau­ragno krantą, tačiau iš ilgesio žuvusiajai virtę akmenimis.

Legendos legendom, o kovų su kryžiuočiais Tauragno pakrantė­se iš tikro būta. Istoriniai šalti­niai mini Tauragnų apylinkių teriojimą 1373 metų vasario ir kovo mėnesių žygių metu. Pasak jų, Taurapilio pilis buvo sude­ginta 1433 metų žygio metu. Ji, matyt, buvo menkai ginama dėl Lietuvoje vykusių vidaus kovų. Legenda apie Taurapilio įkūrimą irgi turi istorinį pama­tą. Tikriausiai tai yra tolimas sėlių atsikraustymo į Tauragno apylinkes atgarsis. Vos keli ki­lometrai nuo Taurapilio tebegy­vuoja Sėlos (Sėlės) kaimas, kuriame už­rašyta legenda apie Taurapilyje palaidotą Sėlos kunigaikštį. Kalbininkas K. Būga tvirtina sėlius gyvenus Tauragnų apy­linkėse dar XIII amžiuje, Apie tam tikrą vėlyvesnį sėlių pliti­mą į vakarus nuo jų pagrindinio kamieno, anot lingvisto J. Kuškio, liudija latvių dialektologi­jos duomenys.