Troškūnai – aukuro liepsnose užgimusi vietos dvasia

Troškūnai – miestas Anykščių rajono savivaldybėje, už 18 km į vakarus nuo Anykščių, prie kelio 121  Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys . Seniūnijos centras, Troškūnų seniūnaitija.

Troškūnai – nedidelis, bet istoriškai ir kultūriškai nepaprastai turtingas Aukštaitijos miestelis, įsikūręs ten, kur Nevėžio lygumos pakraštys remiasi į Viešintų kalvagūbrio vakarinę papėdę. Jis išsidėstęs prie Juostos upelio, o visai netoli, vos už kelių kilometrų, glūdi ir pačios Nevėžio ištakos. Šis kraštas turi savitą nuotaiką – čia vienodai juntama ir vienuolių palikta dvasinė rimtis, ir senųjų miestelių gyvybė, ir lėtai tekantis Aukštaitijos laikas.

Troškūnų vardas minimas nuo XVI amžiaus pradžios, nors per istoriją miestelis buvo vadintas ir Vladislavovu. Oficialus vardas keitėsi, tačiau vietinių žmonių atmintyje Troškūnai išliko Troškūnais – senesniu, artimesniu, gyvesniu vardu. Galbūt jis kilo iš pavardės Troškūnas, o gal, kaip byloja liaudiškas aiškinimas, iš „troškios“ vietos, apsuptos klampių pelkių. Tokia kilmė miesteliui itin tinka – Troškūnų kraštovaizdyje iš tiesų daug gamtos, drėgmės, girių ir paslaptingo prieglobsčio pojūčio.

Didžiausias Troškūnų pasididžiavimas – įspūdingas Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis. Tai vienas ryškiausių istorinių miestelio ženklų ir svarbiausių kultūros paveldo objektų visame Anykščių krašte. Bernardinai čia įsikūrė XVII amžiaus pabaigoje, kai dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas jiems paskyrė žemės ir pastatydino pirmuosius pastatus. Medinė bažnyčia sudegė, vėliau vėl buvo atstatyta ir dar kartą sunaikinta ugnies, kol galiausiai XVIII amžiaus pabaigoje iškilo dabartinė mūrinė bažnyčia – vėlyvojo baroko statinys, projektuotas architekto Martyno Knakfuso. Greta jos stovi varpinė, vienuolyno pastatai, senoji mokykla ir šventoriaus tvora – visa tai sudaro vientisą, didingą ir iškalbingą ansamblį, iki šiol formuojantį miestelio veidą.

Bažnyčia Troškūnuose nėra tik architektūrinis objektas. Ji ilgą laiką buvo viso krašto dvasinio ir kultūrinio gyvenimo centras. Bernardinai neapsiribojo vien tik sielovada – jie rūpinosi žmonių mokymu, prisidėjo prie švietimo ir net buvo įtarti palaikę sukilėlius. Prie vienuolyno veikusi mokykla ilgainiui tapo reikšminga šio krašto ugdymo vieta. Čia mokėsi ne tik bajorų, bet ir valstiečių vaikai, o vėliau Troškūnų mokykla išaugo iki kolegijos ir gimnazijos lygio. Nors XIX amžiuje ji buvo perkelta į Panevėžį, Troškūnai ilgai išlaikė stiprų ryšį su švietimu. Šis ryšys gyvas ir šiandien – miestelio istorijoje svarbi vieta tenka mokykloms, bibliotekai, kultūros veiklai ir vietos atminčiai.

Troškūnų miestelio centre iki šiol galima pajusti senosios urbanistinės struktūros savitumą. Miesto planas spindulinis, centre – aikštė, o nuo jos išsiskleidžia gatvės, kuriomis kadaise judėjo turgūs, amatininkai, keliautojai ir procesijos. Miestelis turėjo turgaus ir prekymečių privilegijas, tad ilgą laiką buvo svarbus vietos prekybos taškas. Iki pat XX amžiaus vidurio Troškūnai išliko valsčiaus, vėliau rajono centru, turėjo visas mažam miestui reikalingas įstaigas – paštą, vaistinę, policiją, kredito draugijas, amatininkų dirbtuves, parduotuves, ligoninę.

Svarbi Troškūnų istorijos dalis – ir pasipriešinimo pasakojimai. Čia vyko 1831 ir 1863 metų sukilimų aidai, o 1920-ųjų lapkritį miestelis tapo vieta, kur žuvo Lietuvos šauliai, kovodami su prasiveržusiais lenkų daliniais. Vėliau, sovietų okupacijos metais, apylinkėse veikė Algimanto apygardos partizanai. Šiandien jų atminimą miestelio centre saugo paminklas „Atminimo vartai“, o kapinėse kuriamas partizanų memorialas. Troškūnai išlaikė gyvą ryšį su laisvės kova ir savo žmonių atmintimi.

Keliautojui Troškūnai įdomūs ne vien istorija. Juos supa miškai, kuriuose dunkso vieni didžiausių Lietuvos eglynų, o visai netoli telkšo Juostino ežeras su paplūdimiu. Per miestelį teka Juosta, o pietryčių pusėje prasideda pelkėti ir miškingi kraštovaizdžiai, iš kurių gimsta Nevėžio versmės. Tai suteikia Troškūnams ypatingą geografinį žavesį – jie tarsi stovi vandenskyrų ir skirtingų kraštovaizdžių sandūroje.

Dar vienas išskirtinis Troškūnų ženklas – siaurasis geležinkelis. Netoli miestelio esanti Troškūnų geležinkelio stotis primena laikus, kai siaurukas buvo svarbi šio krašto susisiekimo gysla. Šiandien tai ne tik transporto istorijos reliktas, bet ir papildomas motyvas užsukti į miestelį ieškant autentikos, kurią jau ne visur Lietuvoje galima taip lengvai pajusti.

Troškūnai taip pat garsėja savo religinėmis ir bendruomeninėmis šventėmis. Ypatingai žinomi Šv. Antano atlaidai birželį ir Švč. Mergelės Marijos atlaidai rugpjūtį, kai miestelis vėl tampa susitikimų, maldos ir šventiško šurmulio vieta. Tokiu metu geriausiai atsiskleidžia senoji Troškūnų dvasia – ne muziejinė, o gyva, vis dar pulsuojanti žmonių balsais, eisenomis ir tradicijomis.

Atvykęs į Troškūnus keliautojas gali tikėtis ne triukšmingos turistinės vietos, o lėto, gilaus ir autentiško patyrimo. Čia verta pasivaikščioti po senamiestį, aplankyti bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, užsukti prie atminimo paminklų, pajusti siaurojo geležinkelio nuotaiką, o vėliau išsiruošti prie Juostino ežero ar į aplinkinius miškus. Troškūnai nėra vieta, kuri stebina vienu ryškiu akcentu – jie įtraukia visuma: istorijos sluoksniais, sakraline architektūra, kraštovaizdžiu ir tuo ypatingu mažo Lietuvos miestelio orumu.

Tai miestelis, kuriame susitinka atmintis, mokykla, giria ir kelias. Būtent todėl Troškūnai nėra tik dar vienas taškas žemėlapyje – tai vieta, kurioje vis dar galima išgirsti tikrąją vietos dvasią.

Dėl miestelio vardo troškūniečiuose yra žinoma legenda: miestelio viduryje buvęs aukuras, kuriame degė šventoji ugnis, prižiūrima vaidilų ar vaidilučių, kurios čia pat gyveno Vaidilonių kaime.

Troškūnų vietovę pasiekdavo kryžiuočiai savo žygiuose. Po mūšių lietuviai savo žuvusiųjų kūnus, kartais ir paimtus belaisvius, degindavo ant laužo. Degdami troško kūnai – iš to ir vardas.

Troškūnai, troškūniečių tarme – Traškūnai. Sakoma, degdami kūnai traškėję, iš to kilęs Traškūnų vardas.

Troškūnietis „Troškunai” // Laikas 1971 m. nr. 502, p. 3