Velikuškių I piliakalnis

Velikuškių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Sartų regioniniame parke, 1 km į šiaurę nuo Velikuškių kaimo, Antazavės seniūnija.

Velikuškių piliakalnis įrengtas rytiniame Sartų ežero krante, ant Bradesos atšakos pietinio kranto. Dirbami laukai ir sodybos padrikai supo piliakalnį iš pietinės ir rytinės pusių.

Tirtas 1933 m. (vadovas Petras Tarasenka), rastas iki 0,5 – 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. 1949 ir 1972 m. piliakalnį tyrinėjo Istorijos instituto darbuotojai.

Jo kultūrinis sluoksnis viršūnėje yra sudarytas iš anglių, pelenų ir smėlio mišinio. Pietinėje dalyje jis turi apie 60 — 70 cm. storumo, o šiaurinėje mažėja ir ties piliakalnio viduriu vi­sai pranyksta. Kultūriniame piliakalnio viršūnės klode buvo rasta daug gyvulių žvėrių ir paukščių skeletų ir sveikų kaulų, daug molinių puodų šukių, kaulinių vilyčių galų, ylų, adatų, adiklių, keletas akmens kirvukų ir du geležies daiktai. Visi šie radiniai buvo netvarkingai išmėtyti po visą kultūrinį sluoksnį. Toks sluoksnio konglomeratas buvo sudarytas iš mirusiųjų deginimo liekanų. Pačioje piliakalnio viršūnėje aiškiau pastebėta 15 lavonų deginimo liekanų. Atrodo, kad lavonai buvo deginami ant 5—10 cm. storumo ir apie 1,5 m. diametro molio arba smėlio klodų. Ant jų buvo randami aiškesni anglies gabalai ir degintų kaulų trupiniai, tarp kurių rasta ir nesudegusių žmonių dantų. Matyti, kad lavonams sudegus, ugniavietė buvo užmetama akme­nimis, ant kurių jokių deginimo žymių nerasta. Kultūriniame kapų sluoksnyje tarp akmenų ir jų viršuj rasti netvarkingai su­mesti nedeginti kaulai, puodų šukės, įvairus daiktai ir geležies rūdos bei spalvoto šlyno gabalai.

Ypačiai įdomus vieno kapo įrengimas, kuris buvo rastas 10—15 cm. gilumoje, šiauriniame piliakalnio viršūnės kultūrinio sluoksnio plote. Kapą sudarė 1 m. diametro ir 30 cm. gilumo molyje išplūkta duobė, kurioje ant suanglėjusių malkų gulėjo dviejų degintų lavonų griaučių liekanos. Vienas iš lavonų, matyti, yra buvęs padėtas aukštielninkas, o kitas kniūpsčias. Jų kaukolės yra pridengtos akmenimis (po vieną ant kiekvienos). Prie dešiniųjų griaučių gulėjo ornamentais papuošta puodo šukė ir spalvoto šlyno gabalas, o prie kairiųjų — geležinis meškerės kabliukas, du spalvoto šlyno ir vienas geležies rūdos gabalas. Duobės dugne, be to, buvo rasta suanglėjusių audinių liekanų, smulkių spalvoto šlyno gabalų ir degintų kviečių grūdų.

Piliakalnio pašlaičių kasinėjimas parodė, kad jis buvo apsuptas 4 griovių ir 3 pylimų, kurie buvo pripildyti tos pat me­džiagos, kaip ir piliakalnio viršūnė. Šių griovių ir pylimų iš paviršiaus jau nebuvo galima pastebėti. Įrengti jie, kaip parodė tyrinėjimai, greičiausia dviem laikotarpiais. Vakarinėje pilia­kalnio dalyje grioviai yrą gilesni, o šiaurinėje pamažu darosi seklesni; pasiekę statų ir aukštą piliakalnio šlaitą, prie ežero, jie visiškai išnyksta. Tais grioviais vanduo nutekėdavo į ežerą, dėl ko šlaite dar ir dabar matyti įlinkimas.

Grioviai ir pylimai, taip pat visas kultūriniu sluoksniu pa­dengtas laukas, turėjo būti skiriami mirusiems deginti. Ištir­tuose griovių plotuose buvo rasta 22 ryškios ugniavietės lavonams deginti. Kai kuriose iš jų rasta žymiai daugiau akmenų, kaip piliakalnio viršūnėje. Rastas inventorius griovių kapuose vėlesniojo laikotarpio (IV—VI š. p. Kr. g.). Čia buvo rasti geležiniai peiliai, ietys, kaltai, bronziniai papuošalai, sidabro apy­rankė ir sidabrinės antkaklės dalis.

Iš tokių Velykuškių piliakalnio įrengimų, galime, spėti, kad jis, nežiūrint sustiprinimų (griovių ir pylimų), buvo ne gynimosi, bet laidojimo reikalams statytas. Net jo grioviai ilgainiui la­vonų deginimui buvo panaudoti ir deginimo liekanomis užpilti.

Jį, vadinasi, reikia laikyti, apeiginiu, laidojimui skirtu pi­liakalniu — nekropoliu.

(Petras Tarasenka. Plačiau apie Velikuškių piliakalnio tyrinėjimus skaitykite straipsnyje „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai„).

Senovėje ant to piliakalnio stovėjo dvaras, o per Sartų ežerą buvo nu­tiestas geležinis tiltas, pakabintas ant kažkokių kablių ir geležinių stulpų. Seneliai pasakoja, kad atėjusi kažkokia milžinų kariuomenė ėjo per tą geležinį tiltą ir jį eidama sulaužė. Ponas, kuris gyveno ant piliakalnio, pasakė, kad jei tą tiltą sulaužė, lai ir jo dvaras eina po žeme. Ištarė ponas tuos žodžius – ir staiga dvaras nuėjo per žemes! Iš ten vėliau išeidavo labai graži panelė. Rankose laikydama katiliuką, kartais ji vaikščiodama juokdavosi, šokdavo, žaisdavo arba verkdavo. Vieną kartą žmogus nuėjo ant piliakalnio ganyti arklių. Pavargęs buvo, tad atsigulė. Bet staiga iš­girdo arklius prunkščiant – greitai pašoko ir pamatė einančią gražią pa­nelę. Rankoje ji turėjo katiliuką. Žmogelis išsigando, greitai persižegnojo. Gražuolė garsiai nusijuokė ir nepastebėta kažkur dingo. Žmonės pasakoja, kad ten vaidendavosi pinigai – tik reikėję sušerti per tą katiliuką kurį mergina laikydavo rankose, ir iš jo būtų pabirę pinigai,