Žadeikonių ąžuolas

Žadeikonių ąžuolas

Žadeikonių ąžuolas – išskirtinio amžiaus ąžuolas, augantis Pasvalio rajone, Saločių seniūnijoje, Žadeikonių kaime, apie 5 km į pietvakarius nuo Saločių, netoli kelio 3116 Saločiai–Telžiai  (apie 300 m į rytų pusę). Pasiekiamas netoli tilto per Kamaties upelį pasukus ties koplytstulpiu link ūkio pastatų (fermų). Medis keroja ant kalvelės esančiose senose kapinaitėse, aplink kurias driekiasi dirbami laukai. Gerai matomas nuo Kamaties tilto.

Įkalnėje prie ąžuolo, tuomet žieminiais kviečiais apsodintame ūkininko lauke, 2009 m. sausio mėn. buvo atsivėrusi 7×7 m pločio, daugiau nei 3 m gylio smegduobė (vėliau užpilta, kad netrukdytų ūkininkauti).

Ąžuolas yra valstybinis botaninis gamtos paveldo objektas.

Medžio kamienas sveikas, 21 m aukščio, 6,2 m apimties. Maždaug 3,5 m aukštyje šiaurės pusėn atsišakoja labai stora ąžuolo šaka.

Pagarba Žadeikonių ąžuolui rodoma nuo seno. Medine tvora aptvertos nedidelės kaimo kapinės su varteliais rytuose sudaro šventovės po atviru dangumi vaizdą. Senolis ąžuolas vakaruose užima centrinio altoriaus vietą. Matyti, kad laidojant mirusiuosius atsižvelgiama į medžio padėtį ir bendrą kompoziciją. Čia laidojasi tie, kurie nori būti palaidoti po ąžuolu ir dėl to šioms, o ne Saločių parapinėms kapinėms teikia pirmenybę.

Legendos ir padavimai apie Žadeikonių ąžuolą

Kažin kas senai norėjęs tą ąžuolą nupjauti. Vos tik pamėgino, ėmė bėgti kraujas ir tiek daug jo pribėgo, kad pasidarė pilnas Kamatės upelis. Kraujas išėjęs iš krantų ir nudažęs abiem pusėm upelio skardžius raudonai. Iki šiai dienai yra žymės, kur buvo norėta pjauti ąžuolas, o žemė taip pat toje vietoje labai raudona.

Papasakojo Petras Efertas, užrašė O. Vosiulytė 1935 m. (LŽV: Biržų apskr., Saločių vlsč., Žadeikonių k.).

Žadeikonių legendoje kalbama ne tik apie medį, bet ir apie Kamaties upelį ir dirbamos žemės spalvą. Tai jau kito senovinio mito atšvaitai – upelio vanduo esąs rausvas, nes į jį subėgo ąžuolo kraujas, o molio dirva esanti raudona todėl, kad buvo sulaistyta ąžuolo krauju. „Jėzusmarij, kokia raudona žemė iš pavasario! Laukai raudonuoja, bet rugiai užaug kaip mūras“, – ir šiandien galima išgirsti sakant Žadeikonyse.

Informacija apie Žadeikonių ąžuolą literatūroje:

Kraujuojantis ąžuolas

Žadeikonių kaimo kapelių, vadinamų Oniūnų kapinėmis, pakraštyje auga senolis ąžuolas. Tarp jo šakų – antkapinio Gervių šeimos kryžiaus viršūnė, kapų eilės prasideda sulig medžiu. Medine tvora aptvertos kapinės su varteliais rytų šalyje sudaro šventovės po atviru dangumi vaizdą, ąžuolas vakaruose užima centrinio altoriaus vietą; mirusieji laidojami galvomis į jį.

Į šiaurę nuo kaimo, dirbamų laukų apsuptyje esančių kapinių padėtis rodo, kad jos buvo įkurtos kartu su rėžiniu Žadeikonių kaimu, Valakų reformos metais, maždaug XVI a. antroje pusėje. Nežinome, ar anksčiau šioje vietoje buvo laidojama, tačiau yra pagrindo manyti, kad tuo metu ąžuolai čia jau augo. 1935 m. Žadeikonių pradžios mokyklos mokytoja Ona Vasiulytė kapinėse aprašė kito, senesnio, nežinia kada nukirsto ąžuolo kelmą; esą jo turėta 400 metinių rievių! Tada pagarba buvo apgaubtas šiandien žaliuojantis apie 18 m aukščio, 6,4 m apimties (išmatuota 1,3 m aukštyje) kapinių medis.

Bažnyčia daugelį metų nesitaikstė su tuo, kad kapinės būtų prie kaimo, laukuose ar pamiškėje. Potvarkiais ir kitais būdais siekta, kad mirusieji būtų laidojami parapijų centruose. Tačiau kaimo
kapinės buvo naudojamos toliau, tad daugelis išliko iki XX a. antrosios pusės – XXI a. Tą lėmė neramūs karo, suiručių metai. Ne mažiau svarbus ir žmonių noras būti palaidotiems ten pat, kur ilsisi jų tėvai ir seneliai, atgulti savo žemėje, arba kaip Žadeikoniuose – po savo ąžuolu. Ligi šiol čia pasakojama apie senelį Straigį, kuris mėgdavęs kartoti: „Mane po ąžuolu palaidokite“. Jo prašymą artimieji išpildė.

Šimtametis Žadeikonių ąžuolas saugo kapines, globoja mirusiųjų kapus. Pabrėžtina, kad šis nepaprastas ryšys yra abipusis. Vėlės saugo, neleidžia senolio medžio nukirsti: „Kažin kas senai norėjęs tą ąžuolą nupjauti. Vos tik pamėgino, ėmė bėgti kraujas“; „Kraujs pradėje bėgt iš tą ąžuola, tie, mat, ėšsigonda i nebepjove“ .

Kraujyje sutelktos žmogaus gyvybinės galios. Tekantis kraujas reiškia, kad siela palieka kūną, keičiasi gyvybės forma. Lietuvių dainose ir pasakose ten, kur trykšta kraujas, išdygsta rožės,
lelijos, įvairūs medžiai. Nulaužus šakelę arba įpjovus kamieną pasirodo kraujas, kuris apsaugo juos nuo sunaikinimo, liudija gyvybingumą. Pasakojama, kad prie Šiaulaičių kaimo (Radviliškio r.) Užsienių miško augo „stebuklinga lelija, kurią kas metai dirbant žemę apardavo, t. y. išraudavo, bet ji atėjus kitam pavasariui vėl žydėdavusi (…). Būk tai gera siela gyvenusi toj lelijoj, todėl
laukuose žydėdavus“. Bambinių kapinėse (Vilkaviškio r.) nupjovus liepos, augančios ant brolio ir sesers kapo, šakelę bėgdavo kraujas, „dėl to ji ligi šiam laikui [1935 m. – aut. past.] likus nenupjauta“. Kraujas taip pat tryško kertant tris pušis, pasodintas prie trijų seserų skenduolių kapo Linkavičių dvaro kapinėse (Panevėžio r.).

Gervėtiškiai mena, kad dvikamienės pušies prie Mažučių Jokintonių kapinių niekas negalėjęs nupjauti – kraujas teka, medis verkia žmogaus balsu.

Ilgai niekas nedrįso kirsti ir Gudininkų kaimo vinkšnos, išaugusios ant užkeiktos mergaitės kapo – „kai kerta, kraujas teka“. Kai Vladas Gudinskis Gudininkų vinkšną nupjovė, visi medžio labai gailėjo; nuo tol pjovėjui ir jo šeimai gyvenimas nebesisekė…

Panašiu būdu vėlės saugojo daugelį senųjų šventviečių. Antai kraujas bėgo, jei kas sušerdavo Vilniaus pakraštyje buvusiems užkeiktų vestuvių akmenims. Pradėjus tuos akmenis skaldyti,
žmonės stebėjosi, kokie jie kruvini. Apie Mitkiškių akmenį su pėdomis (Elektrėnų sav.) pasakojama, kad jį norėta iškasti ir panaudoti malūno statybai. Tačiau „kiek jie nekasė per dieną, tai naktį vėl sulyginta, ir nieko nepadarė. Norėjo skaldyt paskui, suskaldyti tą akmenį (ir ten žymės yra), tai pasirodė kraujas ir tada pripažino, kad šventas, pranešė kunigui ir pastatė kryžių“. O akmenskaldžiai, ketinę suskaldyti Sukinių Moką (Ukmergės r.), išvydo tekantį kraują ir apako – taip dažnai baudžiami tie, kurie šventvietėse, dievų ir mirusiųjų pasaulyje ardo tvarką, siekia naudos ar geidžia turtų.

Žadeikonių padavimai pasakoja ne tik apie kraujuojantį ąžuolą, bet ir aplinkinės dirbamos žemės spalvą, Kamaties upelį. Esą jo vanduo rausvas, nes į upelį subėgo kertamo kapinių medžio kraujas, o žemė esanti raudona todėl, kad tuo krauju buvusi sulaistyta. Ir šiandien Žadeikoniuose galima išgirsti apie molio dirvas sakant: „Mol‘s liek mol‘s. Toks paraudonavįs yr“; „Jėzusmarij, kokia raudona žemė iš pavasario! Laukai raudonuoja, bet rugiai užauga kaip mūras“.

Lietuvių padavimuose upelius dažnai pripildo, visiems laikams nudažo žuvusių karių kraujas. Antai apie Raudonupį netoli Kelpučių (Ignalinos r.) „sako, kadai buvęs tenai karas, kur kraujo upelis tekėjo. Kiti sako, ten užmušė kas žmogų labai gerą, tai jo kraujas per kiek laiko ir vėl pasirodo“. „Obelės upelę seniau vadino Kraujupiu arba Kapupiu, nes kraujas bėgo ta upe“ arba „Kalną vadina Kraujokalniu dėl to, jog ant jo buvęs mūšis su švedais. Gynėjai įnirtingai gynęsi, badę švedus durtuvais, kapoję kardais. Žuvę daug žmonių. Nuo kalno kraujas plūdęs upeliais…“

Visi šiame nedideliame straipsnyje paminėti padavimai kyla iš baltų mitologijos gelmių ir atveria lig šiol mažai tyrinėtą kraujuojančių šventviečių – medžių, akmenų, vandenų – lauką. Matyti, kad kraujas jungia mirusius su gyvaisiais; tai nepranykstanti gyvybė, svarbiausia jos sąlyga.

Iki šiol Žadeikonių ąžuolas Oniūnų kapinėse buvo laikomas vienu iš gamtos paminklų. Šiandien aišku, jog senolis medis, raudonuojanti aplinkinė žemė ir Kamaties upelis – tai nepaprasta, brangi ir saugotina šventa vieta, kuri mena daugelį išėjusių žadeikoniškių kartų, liudija visos lietuvių prigimtinės kultūros gyvybingumą.

LŽV: Lietuvos žemės vardyno anketa (Žadeikonių k., Saločių vls., Biržų apskr.). Saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. Pasakoja Petras Efertas, g. apie 1885 m., gyvenantis Žadeikoniuose. Užrašė Ona Vasiulytė 1935 m. Kapeliai, apie 1/4 ha. Antano Aniūno žemė.

Ten auga senas legendarinis ąžuolas. Dabar retkarčiais laidoja žmones.

Ten buvę du kelių šimtų metų ąžuolai. Vieno yra kelmas, priskaityta jo rievių iki 400. Kas jį nukirto, niekas neatsimena. Vienas dar tebeauga, apie jį yra legenda.

Kažin kas seniai norėjęs tą ąžuolą nupjauti. Vos tik pamėgino, ėmė bėgti kraujas ir tiek daug jo pribėgo, kad pasidarė pilnas Kamaties upelis. Kraujas išėjęs iš krantų ir nudažęs abiem pusėm upelio skardžius raudonai. Iki šiai dienai yra žymės, kur buvo norėta pjauti ąžuolas, o žemė taip pat toje vietoje labai raudona.

2009 m. gruodžio 23 d. Vykinto Vaitkevičiaus įrašas. 2013 m. spalio 29 d. Astos Skujytės transkripcija.

Pasakoja Marijona Remeikaitė, g. 1926 m. Saudogalos k., dabar gyvenanti Žadeikoniuose, Pasvalio r.

– Sakykite, prašau, čia toksai ąžuolas senovinis yra…

– ra, čė gal‘ šita kaima, tėp jau un lauka pusė, no, gal, nežėno keliu šimtu metų. Devyn gal‘ šitep apglėbt‘ žmonės.

Nepartol čė toks ūkinėks Remeikat‘s dirb žemė.

Čė nežėno ėš ka pajėmės, tė, žinok, jis įgriuva netol‘ tą ąžuola. Trėju mėtru giluma, i nežėno keliu tė vėl platuma – didela, didela duobe. Nu i stov‘ daba – nu kėp gi jo tė ožpėls? Kol, gal‘ žemių veš?

Užsitvėre, ka koks gyvol‘s neįlėktu…

– Iš kokių laikų tas ąžuolas?

– Aš negims bovo da, sens… Mana tete buva aštuondešėm gal‘ pėnkiu metų, mire, tė, sake, jo nebemažs buva. Gal trėju šėmtu metu gal‘ gal būt…

O gal‘ senesn‘s, kas tė žina…

– Raštuose parašyta, kad du buvo ten ant kapų…

– Tė gal buva dujė, bet kė aš augo, tė tėk viens buva.

– Kad kelmas dar buvo…

– No tė gal ir yr, mat po tuos kaps nevaikščiodavam… Kavot‘ kavodava žmonės, bet paskiau nebebuva tos vietos i nebekavoj…

– Kaimo ten kapai?

–Kaima, kaima… Šitam gal kaima yra irgi kapε, bet ty jau aplaistus, ti viens kits pasikavoj.

–Kaip tuos kapus vadindavo?

– Oniūna kapε, Oniūna kapε… Ja žeme čė buva…

– Oniūno… Tai, vadinas, kad kapai buvo… jiem vieta parinkta po tuo ąžuolu?

–Čė po ąžuol da yra, kavosės, kavosės tinai… Tė dabar, kėp jau užėja tok‘ mad, kėt‘ išsitrauk‘ gi tuos kaulals, išsiveže un Saločių kaps kėt‘… r da viens kits kaps da aplaists, ni ti tė… Gal‘ kad jie mirį, nieks jų ti nebetaisa. Nieks, niekam nebereik‘ jų.

– Ar kalbėję, kad kas ten norėjo pjauti tą ąžuolą, bet…

– Ai, čė ta, prė tų kapų, no, yra ipjaut, vadinas, netol‘ žemės pjaut, nu tė i runds ras palikės. Kraujs pradėje bėgt iš tą ąžuola, tie, mat, ėšsigonda i nebepjove.

– Tikrai?

– Nu kalbεje žmonės, nu ko aš žėno.

– A jūs girdėjot?

– Aš girdėjo.

– O tai iš kurios ten vietos taip?

– Nu tinai… Nemok pasakyt, ar no tos pusės, a nu tos pusės… Mažε mes ti vaikščiodavam po tuos kaps.

– Žmonės sakydavo, kad jį norėjo pjauti?

– Norėje pjaut. Nu i daba nutrupįji šakos, aptrupėjis toksai yr.

– Kas norėjo jį nupjaut?

– Gal‘ un kana žemės buva, gal‘?

– Ir, vadinas, kraujas pradėjo…

– Kraujs pradėje bėgt… Kėp seniau žmones matydava, sapnuodava, tėp i būdava. Ko gi daba – ni velns laksta, ni aniuols susitėnk.

V. Vaitkevičius „Atsigręžimai į praeitį. Kraujuojantis ąžuolas” // Šiaurietiški atsivėrimai 2013 m.