Klebono akmuo

Klebono akmuo

Klebono akmuo dar vadinamas Kunigo akmeniu yra Nemune Nemunaityje. Iki jo veda poilsio zonos pasivaikščiojimo takas, o prie akmens krante įrengta apžvalgos aikštelė.

Šioje vietoje 1877 m. buvo įsteigta vandens matavimo stotis. Vieta parinkta kaip tik dėl čia pūpsančio didžiulio akmens. Jame iškapojo aikšteles ir prikalė matuokles, užrašus tvarkė vietos klebonai. Kartais po žiemos akmuo truputį pakeisdavo stovėjimo vietą, nes jį išjudindavo pavasarį upe plaukiantys ledo gabalai.

Jei nepabūgsite iššūkių, būsite tinkamai apsirengę, Nemuno pakrante nuo poilsio zonos (į priešingą pusę) pasroviui paėjėsite (specialiai įrengto tako nėra) apie kilometrą – prieš jus atsivers Viena gražiausių Lietuvoje ir vienintelė Pietų Lietuvoje Klintinių tufų atodanga, kuri 1987 m. paskelbta gamtos paminklu. Jei palipėsite į viršų – užkopsite į beveik nuplauto Nemunaičio piliakalnio išlikusią dalį.

Istorija

Apie Nemunaičio Klebono akmenį 1872 m. Nemunu plaukęs žymus lenkų archeologas, etnografas ir kultūros istorikas Zigmantas Gliogeris rašė: „Prie miestelio iš Nemuno glėbio iškilęs didžiulis akmuo. Iš tolo jis man pasirodė kaip pakrantėje stovintis bokštas.“

Legendos ir padavimai

Legenda pasakoja, kad labai seniai po Alytuje siautusio maro prasidėjo didelis badas. Klebonas, negalėdamas žiūrėti, kaip iš bado miršta žmonės, iš likusių gyvųjų surinko pinigus ir išplaukė Nemunu pirkti grūdų. Kelionė užtruko. Klebonas ilgai negrįžo. Gyventojai ir toliau vienas po kito mirė iš bado, keikdami kleboną, kad šis veikiausiai juos apgavo: pasiėmė pinigus ir išplaukė. Kai klebono laivas su grūdais priartėjo prie Alytaus, pakilo didelis viesulas ir trenkė į jį prakeiksmų žaibas. Taip laivas akmeniu pavirto. Vėliau šį akmenį žmonės Klebono akmeniu praminė.