Krikštonių piliakalnis

Krikštonių piliakalnis

Krikštonių piliakalnis su gyvenviete ir pilkapynas – piliakalnis ir gyvenvietė  Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, prie Krikštonių kaimo. Pasiekiamas keliu Krikštonys – Noragėliai pavažiavus 1,2 km, pasukus į dešinę rytų kryptimi prieš sodybą, pavažiavus lauko keliu 900 m, prasidėjus miškeliams laikantis dešinės – yra dešinėje nuo kelio, jam leidžiantis žemyn tarp dviejų kalvų.

Sąrašuose šis piliakalnis figūruoja 2-jų vietovių pavadinimais. Reikia jį skaityti Krikštonių piliakalniu. Jis įrengtas atskiroje kalvoje, gulinčioje ant nedidelio upelio kranto, apsuptas daubomis.
Piliakalnį iš rytinės pusės supa daubos, iš pietinės pusės griovys, iš vakarų ir šiaurės prieina laukai. Piliakalnis įrengtas gana aukštoje kalvoje. Kalva apvalainių formų, šlaitai aukšti ir status. Šlaitai vietomis išgrįsti akmenimis. Akmenų grindinys pastebimas iš šiaurės vakarų ir vakarų puses. Jais čia išgrįstos pylimo išorinis šlaitas.

Aikštelė apvali, plokščia, apaugusi medžiais. Vietomis kokių tai kasėjų bandyta kasinėti. Rytiniame pakraštyje jos dalis nuslinkusi dviejose vietose. Aikštelė iš vakarinės ir š. vakarinės neapsaugotos gamtos kliūtimis vietos, apsaugotos pylimu. Pylimas pasagos formos, nuolaidėjančiais galais, kurie juosia gana didelę aikštelės dalį ir piet. bei ryt. pusėj. Pylimo pietinėje dalyje jo gale kyšo daug akmenų. Jais, kaip jau buvo minėta, išgrįsta yra šlaitas. Pylimo viršuje žymi tamsesnė žemė.

Pylimo šlaito išorinėje papėdėje yra negilus griovys, kuris skiria piliakalnį nuo laukų. Už šio griovio dirbamos žemės laukuose pastebėtas tamsesnės žemės dėmės. Jas apžiūrėjus surinkta nedidelis kiekis grublėtosios keramikos šukių. Nėra abejonės, kad čia yra buvusi gyvenvietė. Į pietus nuo piliakalnio yra kalvota žemė. Viena aukštesnė kalva žmonių yra vadinama Mikietokalnių, tačiau tai yra natūralus kalnas ne archeologinis paminklas.

Krikštonių piliakalnio tyrimai

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1954 m. ir 1962 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1989 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai Pranas Kulikauskas, Rimutė Rimantienė, Eugenijus Ivanauskas.

Gyvenvietėje aptiktas iki 0,4 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta lipdytos brūkšnuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, geležies šlako. Piliakalnis ir gyvenvietė datuojami I tūkstantmečiu-XIII amžiumi.

Informacija apie Krikštonių piliakalnį literatūroje:

Krikštonių piliakalnis

Suv. rėd., Seinų pav, Kudrenų val., kaimas Krikštonis.

Krikštonių piliakalnis guli du verstu nuo Nemuno, ant lauko ūkininko Šinkonio, prie ribos Račkaučyznos dvaro p. Tukalos.

Šitas piliakalnis yra supiltas ant nuotakumo neaukštos lygumos, tarp dviejų kalnelių. Kalneliai stovi nuo rytų ir vakarų šalies.

Apačioj šiaurinės šalies kalno klojasi lyguma, kurios šiaurinė šalis stovi aukščiau ir yra apdirbama sėjimui; pietinė žemiau ir del to lieka pieva. Ant pievos yra šaltiniai, kurie traukiasi į šiaurius. Tie šaltiniai suteikė vandens kalno gyventojams. Randasi šaltiniai teipogi prie vakarinio pamato kalno, bet jie tiktai lašais išleidžia iš savęs vandenį. Pietinis pamatas kalno remiasi ant lygumos.
Ginamoji piliakalnio siena buvo nuo pietų šalies, kuri iš viršaus ir viduje tebėra labai gerame stovyje. Kiti šonai yra apaugę medžiais ir delto nubirę ir pagadinti. Iš pažiūros kalnas išrodo apskritu, iš tikrųjų gi yra pailgu su pakraipa į pietus ir žiemius; tą randame mieruodami kalną. Didumas lygumos ant viršūnės kalno, kuri nuo pietų į žiemius išneša 27 metrus, nuo rytų gi į vakarus tiktai 13 m. Surasti tikrąjį išmieravimą viršutinės lygumos, o teipgi jos pavidalą, šiandien yra sunku, nes ji iš visų šalių apžėlus medžiais. Sulyginant vienok šį piliakalnį su kitais į jį panašiais, beveik tikrai galima spręsti, jog jo viršūnė turėjo pavidalą kūgelio, įstrižai nukirsto į žiemius.

Pietinėj sienoj kalno dunkso daug akmenų. Aukštumas šitos sienos šiandien išneša 12 metrų; kitos sienos yra toli aukštesnės.

Apatinė kalno apvada siekia 215 metrų.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 25-26