Olakalnis

Olakalnis – buvęs aukų kalnas Alytaus rajone, netoli Miroslavo (šiaurės rytų pusėje), Bendrių kaime, prie pat Miroslavo – Burbiškių vieškelio. Iš toli matyti ant kalno stovinti balta koplyčia, patekusi į Miroslavo herbą. Kalnas apaugęs mišku, nemažai apardytas imant keliams žvyrą. Papėdėje įrengta informacinė lenta.

Istorija

Miroslavo miestelio istorija siejama su šia kalva. Ji nuo seno žmonių laikoma piliakalniu ir vadinama Olakalniu arba Uolakalniu. Tas pats kalnas kartais vadinamas ir Miroslavo piliakalniu. Tačiau mokslininkai archeologai šio kalno nelaiko piliakalniu, nes jis neturi svarbiausių piliakalnio požymių. Apylinkių žmonės šį kalną gerbia nuo gilios senovės. Ant jo dar tarpukario nepriklausomybės laikais stovėjo koplytėlė. Ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje stovėjo į žemę įkastas medinis kryžius. Nežinomos koplytėlės pastatymo ir sugriovimo aplinkybės, bet 1943 metų vasarą iš jos buvo likę tik griuvėsiai.

Prieš pirmąjį pasaulinį karą ant Olakalnio eidavo bažnytinė procesija iš Miroslavo bažnyčios. Dažnai Bendrių kaimo ponai kviesdavo kunigus pašventinti šį kalną, nes sakydavo, jog ant jo vaidenasi. 1934 m. vietos šauliai kalną pavadino Šauliakalniu.

XIX a. pirmoje pusėje šiomis vietomis keliavęs Aleksandras Polujanskis rašė, kad šalia miestelio yra kalnas, piliakalniu vadinamas, ant kurio stovi nedidelė mūro koplytėlė, o į šį ramų gamtos prieglobstį ateina nusiraminimo ieškoti gyvenimo vargų prispausti žmonės. Pasakojama, kad pagonybės laikais čia buvo aukojamos įvairiausios aukos dievams.

Ant piliakalnio ir dabar tebestovi sena, kažin kieno ir kam statyta, koplytėlė.

Padavimai ir legendos

Senesni gyventojai prisimena savo tėvų pasakojimus, kad kalne Napoleono armija buvo paslėpusi lobį, ir XIX a. viduryje Bendrių dvaro skerdžius Žvaliauskas 10 dienų kiekvieną rytą rasdavo po vieną sidabrinę monetą.

aip apie Olakalnį 1931 m. rašė Petras Biržys (Pupų Dėdė): „Tarp Miroslavo ir Bendrių dvaro yra piliakalnis „Olakalniu“ vadinamas. Buvęs tame dvare labai žiaurus ponas, vardu Sloboda. Nuo jo ir prasidėjęs vietovardis. Jis turėjęs sūnų, vardu Miroslav, kurį jis labai mylėjęs ir jo garbei savo bažnytkaimį pavadinęs Miroslavu. Sloboda buvęs labai nedoras ir piktas ponas. Kartais kai ant ko supykdavęs, šaukdavęs ant piliakalnio, liepdavęs nukirsti chlopui galvą, o jam sako, ataugsiant antra.