Alksnių piliakalnis

Alksnių piliakalnis

Alksnių piliakalnis, Onuškio piliakalnis – piliakalnis Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Alksniai kaimo, Juodupės seniūnija. Pasiekiamas keliu Skuomantai-Alksniai, yra kaimo pradžioje, dešinėje, į rytus nuo kelio.

Alksnių piliakalnis įrengtas Apvalaso ežero rytinėje pakrantėje, aukštesniame kalvos vakariniame gale, kur natūralus reljefas sudaro aiškiai apibrėžtą gynybinę vietą. Iš čia atsiveria ežero erdvė, o pati kalva iš trijų pusių saugoma stačių šlaitų.

Piliakalnio aikštelė yra ovali, pailga rytų–vakarų kryptimi, apie 40 × 30 metrų dydžio. Jos vidurys šiek tiek iškilęs, o rytinė dalis maždaug metru aukštesnė už likusią aikštelę. Archeologinių tyrimų metu čia rasta lygios ir brūkšniuotos keramikos, taip pat gyvulių kaulų ir degėsių pėdsakų, liudijančių žmonių veiklą ir gyvenimą piliakalnio viršuje.

Rytiniame šlaite, maždaug 1,5 metro žemiau aikštelės, išlikusi iki 7 metrų pločio terasa. Šlaitai daugelyje vietų statūs, vietomis siekia iki 15 metrų aukščio, išskyrus nuolaidesnį rytinį šlaitą. Pietinė piliakalnio pusė apardyta žvyrduobės, kur kasimo metu buvo rastas akmeninis kirvukas. Šiandien Alksnių piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, kurie pabrėžia jo reljefo formą ir paslepia dalį senųjų struktūrų.

Objektas datuojamas laikotarpiu nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki I tūkstantmečio pradžios. Istoriniuose šaltiniuose jis minimas ir Onuškio vardu. 1949 ir 1972 metais vykdyti archeologiniai žvalgymai patvirtino, kad tai viena seniausių gyvenamųjų ir gynybinių vietų šioje Apvalaso ežero pakrantės dalyje.

Šiandien piliakalnis yra rami, mišku apaugusi vieta, kur galima aiškiai pajusti senųjų gyventojų pasirinktą strateginę padėtį ir kraštovaizdžio ryšį su ežeru.

Legendos ir padavimai

Pasakojama, kad ant piliakalnio stovėjusi didelė ir graži bažnyčia. Kartą Velykų rytą žmonių procesijai einant aplink bažnyčią ši prasmegusi su visais žmonėmis. Dingusių žmonių artimieji, sukrėsti nelaimės, kasdien atnešdavo po saują žemės norėdami toje vietoje supilti kapą, taip susidaręs didelis kalnas. Vėliau kitoje vietoje pastačius naują bažnyčią žmonės pradėjo kalbėti, kad esą kiekvieną Velykų rytą, pasibaigus procesijai, pirmam nubėgusiam ant kalno atsiverdavusi žemė ir pradėdavę kilti prasmegusios bažnyčios brangenybės ir auksas. Dar pasakojama, kad piliakalnyje palaidoti kovose su švedų ir Napoleono kariuomenėmis žuvę kariai.