Antatiškių akmuo – Šiaučiukas, ant kurio batus siuvo velnias
Antatiškių akmuo, vadinamas Šiaučiuku
Antatiškių akmuo
Adresas
Antatiškių akmuo. Žemėlapyje pažymėta tiksli akmens vieta.
GPS
55.2481228, 25.4844325
Antatiškių akmuo
Antatiškių akmuo, vad. Šiaučiuku – riedulys Molėtų rajone, į šiaurės rytus nuo Antatiškių kaimo, guli šlapiame lapuočių miške.
Antatiškių akmuo yra vienas iš tų Molėtų krašto riedulių, kuriuose gamtos forma susilieja su senaisiais žmonių pasakojimais. Iš pirmo žvilgsnio tai stambus, rausvo stambiagrūdžio granito akmuo, tačiau jo tikroji trauka slypi ne vien dydyje ar išvaizdoje, o paslaptingoje istorijoje, kurią apie jį pasakojo apylinkių žmonės.
Riedulys yra netaisyklingos formos, maždaug 2,8 m ilgio, 2,5 m pločio ir iki 1,75 m aukščio. Jo šone yra natūrali įduba, kuri ir tapo pagrindine padavimų vieta. Pasak senųjų pasakojimų, būtent šioje įduboje žmonės matydavę sėdintį velnią arba šiaučių, kuris iš beržo tošies siuvęs batus.
Šis vaizdinys labai gyvas ir savitas: naktis, tylus miškas, riedulio šešėlis, o akmens įduboje palinkęs nelabasis darbuojasi lyg koks amatininkas. Sakoma, kad naktį jam pašviesdavęs pats Perkūnas. Padavimuose minimi ir kiti keisti nutikimai – velnias tai pasirodydavęs, tai pradingdavęs, batai jam dingdavę, o kartais net patį kipšą vėjas nupūsdavęs.
Tokie pasakojimai rodo, kad akmuo žmonėms buvo ne paprastas lauko riedulys. Jis turėjo vaizduotę žadinančią galią, buvo atpažįstamas, įsimenamas ir apipintas vietos atmintimi. Antatiškių akmuo primena laikus, kai kiekvienas keistesnės formos gamtos objektas galėjo tapti padavimo pradžia, o įduba akmenyje – vieta, kurioje žmogus įžvelgdavo antgamtinį pasaulį.
Nuo 1998 m. Antatiškių akmuo yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Tai svarbu ne tik kaip gamtos objektui, bet ir kaip vietos pasakojimų, mitologinės vaizduotės ir krašto atminties ženklui.
Aplankyti šį akmenį verta tiems, kurie mėgsta mažiau žinomas, bet charakteringas Lietuvos vietas. Antatiškių akmuo nėra didingas piliakalnis ar plačiai lankomas turistinis objektas, tačiau būtent tokiose vietose dažnai geriausiai pajuntama vietos dvasia. Čia užtenka sustoti, apžiūrėti akmens formą, įdubą jo šone ir prisiminti seną pasakojimą apie velnią, naktimis siuvusį batus iš beržo tošies.
Šiaučiuko akmuo
Molėtų rajonas puošiasi ne tik gražiomis kalvomis, piliakalniais, bet ir įdomiais akmenimis. Esama akmenų su žmonių bei gyvulių pėdomis, ir kitokiais iki šiol neišaiškintais ženklais. Vienas tokių akmenų, legendomis apipintas, stūkso beržynėlio paunksmėje Lokesos apylinkėje, ties Antaniškių kaimo viensėdžiu.
Pasakojama, kad ant šito akmens kartais pasirodydavęs „šiaučius”, todėl akmuo buvo pavadintas Šiaučiuko akmeniu. Kaip ten bebūtų, tačiau prie šio granitinio mūsų žilos senovės liūdininko verta sustoti, važiuojant pro šalį, ir valandėlę pailsėti.
V. Šaulys „Šiaučiuko akmuo” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 7, p. 31
Antaniškės, Čiulėnų s-ja. Akmuo Šiaučiukas
0,8 km į PV nuo plento Vilnius–Utena, 0,7 km į P–PV nuo Malkėsto ežero, 0,36 m į ŠR nuo O. Pelakauskienės sodybos, vos žymios kalvelės, supamos pelkių, ŠV dalyje, alksnyne. Akmuo – rausvas stambiagrūdis granitas, netaisyklingos formos, smailėjančia viršūne R pusėje, 2,8 m ilg. (V–R), 2,5 m pl. (P–Š), iki 1,75 m aukščio (R). Akmuo Š pusėje aptrupėjęs, R akmens pusė – stati, tarsi nuskeltas. Akmens P šone, 60 cm nuo viršaus, yra apie 40 cm ilg. (V–R), 20 cm pl. (Š–P), 7 cm gylio natūrali įduba, kurioje, kaip pasakojama, sėdėdavo velnias. Kai kurie vietos gyventojai pasakoja, kad ant akmens buvo įžiūrimos „raidės“ ir „pėda“ (Juod.). Pokario metais, bandant akmenį išversti, prie jo buvo iškasta nemaža duobė, dabar beveik užslinkusi.
„Sako taip, tas šiaučius buvi[s]. Kad vienas ėjo bernas, ir jisai naktį <…> grįžta namo. Užėjo didela lietus, perkūnija. Žmogėlis tinai po medžiu stovi dabar. Tadu kaip tiktai Perkūnas trenkia, šviečia. Žaibas apšviečia šitų vietų, tų akmenių, žiūri, kad sėdi kažkoks jau tinai žmogėlis ir batų siuva. Ir vis jau tamsu. Tai tas: „Pašviesk, pašviesk, pašviesk, pašviesk“. Tai tas žaibas kaip plykstelna, tai pašviečia – anas vėl jau traukia jau tų, jau čia siuva. Tai šitas bernas pasiėmęs lazdų gerų: „Aha, aš tau pašviesiu“, – saka. Nuėjo, ir rėžia per šitų jam, priėjęs artyn tinai, nutaikęs, kaip žaibas pašvietė, tai anis jam lazdu. Nu, saka, tadu nukrita nudėgulis kažkoks, gulėjo, a daugiau nieka. Išnyka tas šiaučius. Tai nuo to laika ir Šiaučium ir vadina“ (P. J. Liegus, 77 m., Rudiliuose. U. G. Juodėnas ir R. Gliebutė, 1997 – LTR 6737/19; „Daugelis senesnių žmonių matydavę ant to akmens velnią batus siuvant“ – LŽV, Antatiškės; „Labai seniai koks tai žmogus, eidamas pro šalį akmenio, matė sėdintį ant akmenio šiaučių – batsiuvį, besiuvantį batus. Ėjusis pasakė: „Padėk, Dieve“, tai batsiuvys dingo, liko tik tošės“ – VAK 61/36; plg.: „Velnias batus siuva iš berža tošių“ – Juod.).
„Velnias šiaučiukas batus siūdava ant to akmenio ir vakarais būdava: „tuk tuk tuk tuk tuk“, – kaip batus batsiuvys <…>. Velnias šiaučiukas nešė tą akmenį ir pametė. Kaldavo gi, čia batus taisydavo, sako, ateina žmogus, tai duoda, kala čia batus – taiso tas Šiaučiukas“ (P. J. Kazlauskienė, 60 m. ir E. Šimulionienė, 83 m., Malkėste. U. V. Dapkevičius ir G. Juodėnas, 1996 – LTR 6737/12). Prie Šiaučiuko vaidendavosi, „strošydla ty eina, tai ty šaukdava naktį, tai pastodavo žmones“ (Juod.). Ant akmens atsigulus, mauna batus, jų niekur negalima surasti (LTR 4097/97).
Keli padavimų variantai Antatiškių akmenį sieja su Vanagiškių Velniaraščiu
V. Vaitkevičius „Akmuo Šiaučiukas” // Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija 2006 m., p. 200-201
