Daugailiai

Prie senojo Kauno—Zarasų—Daugpilio—Pet­rapilio pašto kelio, kurį perkerta vieškeliai į Salaką, Tauragnus, Dusetas, 1 km į pietryčius nuo gražaus Indrajo ežero, yra Daugailių miestelis. Nuo kitų didesnių apylinkės centrų — Utenos, Salako, Tauragnų, Dusetų, Užpa­lių, juos skiria maždaug vienodas 18—20 km tarpas.

Gana gausūs senovės radiniai — akmens, bronzos, geležies amžių įrankiai, piliakalniai, senkapiai ir kiti archeologijos paminklai rodo, kad šiose apylin­kėse žmonių gyventa nuo seniausių laikų. Iš jų seniausieji, aptikti Žadavainių kaimo lau­kuose, siekia III-IV a. po Kr. Tokiu būdu Daugailių apylinkes reikia priskirti prie pačių seniausiųjų Lietuvos gyvenviečių. Pačiame Daugailių miestelyje yra aukštas įdomus bal­no tipo piliakalnis, istorijos šaltiniuose žino­mas jau 1234 m.; tai viena iš to meto Lietu­vos gynimosi grandžių — pilaičių prieš kala­vijuočius (drauge su kitais gausiais apylinkės piliakalniais). Už poros šimtų metrų į rytus nuo piliakalnio yra kitas kalnas, dar ir dabar žmonių vadinamas Aukakalniu, arba Kaukakalniu. Ant jo viršūnės guli nemažas akmuo lygiu paviršiumi su deginimo žymėmis. Manoma, kad čia senovėje galėjo būti deginamos aukos. Tačiau apie pačius senuosius Daugai­lius nedaug kas žinoma: jie, greičiausiai, iš­nyko su pačia medine pilaite ir jokių žinių nepaliko. Neaišku, kaip tada ši vietovė ir va­dinosi. Tuojau prie Daugailių yra nedidelis Gojaus kaimelis, o prie jo mažas, bet labai jaukus pušynėlis. Kaimelio vardas rišamas su senosios lietuvių tikybos laikais.

Tikresnių istorinių žinių apie Daugailius tėra iš XVIII a. pradžios. Tuo metu apylinkės stambesnis centras buvo ne dabartiniai Dau­gailiai, bet Staskūniškio (dažnai vad. ir Daškūniškio) dvaras. Šio dvaro žemėje, pora km į pietus nuo Staskūniškio dvaro, dvarininkas Daugėla įkūrė kaimą, kuris jo vardu ir buvęs pavadintas. Tačiau kaimas ar kita gyvenamoji vietovė čia galėjo atsirasti ir anksčiau. Vie­tovės pavadinimas kilęs iš dvarininko Daugė­los vardo. Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Tada vietovė buvusi keturių vieškelių sankryžoje. Tuo metu parapijų buvo retai, dėl to Daugailiai buvo priskirti Dusetų parapijai (apie 18 km atstu). Turint galvoje blogus anų laikų kelius, daugailiškiaims buvo tikrai ne­lengva pasiekti Dusetas.

1744 m. Vilniaus vyskupystės Tauragnų, Dusetų ir Utenos parapijų kaimų sąrašuose minimi šie Daugailių apylinkės kaimai: Peberžė, Žvilbučiai, Murliškės, Gutaučiai, Stakūniškis, Daugailiai, Drūsėnai, Garniai, Ba­joriškės, Narvydžiai, Antandrija, Taukeliai, Daržiniai, Kubiliai, Juknėnai.

Kada Daugailiuose buvo pastatyta pirmoji koplyčia, tikrų žinių neturime. J. Kurczewskis savo knygoje „Biskupstwo Wilenekie„ pa­skelbtame bažnyčių, filijų ir koplyčių, įsteig­tų 1387-1744 m. būvyje, mini ir Daugailių koplyčią, tada priklausiusių Kupiškio dekana­tui. Taigi koplyčia čia galėjo atsirasti, grei­čiausiai, XVIII a. pradžioje, o gal XVII a. pa­baigoje. V. Abramavičius 1963 m. išleistuose Inventorių aprašymuose mini Vilniaus kapi­tulos aktuose rastų Daugailių bažnyčios in­ventorių (Inwentarz košciola Daugielskiego), surašytų dviejuose lapuose 34 x 20,5 cm forma­to; datuotas 1747. 01. 10. Inventoriuje aprašyti altoriai, liturginiai rakandai, aukso ir sidab­ro dirbiniai. Taigi atrodo, kad tais metais Daugailiuose būta nebe koplyčios, o bažny­čios. Daugailių filijai vadovauti ir aptarnauti iš Gelvonų atkviestas vienuolis pranciškonas. Daugailių bei apylinkės žmonės buvo labai pri­sirišę prie senosios tikybos bei jos papročių, dar gerbę senojo kulto vietas. Taigi ir pirmoji bažnyčia stovėjusi ant piliakalnio viršūnės. 1766 m. kunigaikštis Radvila, tada valdęs Staškūniškio bei Daugailių žemes, bažnyčią atstatė toje pačioje vietoje. Čia buvo ir pir­mosios katalikiškos filijos kapinės: daugailiškiai mirusius laidodavę greta jų žemę ir pilį gynusių didvyrių. Dvi ar net tris iš eilės ant piliakalnio stovėjusias bažnyčias sudeginusi perkūnija. Dar mūsų laikais buvo gyvi pasa­kojimai apie tuos pastatus, rodomos pamatų liekanos. Išliko ir dalis nuo piliakalnio iki Sa­lako vieškelio, ėjusios klevų alėjos bei senovi­nio kelio. Kalno viršūnėje buvusių kapinių vietų liudija gausūs dar nesupuvusių karstų bei žmonių griaučių radiniai, kurių didelė dalis sunaikinta I pasaulinio karo metu, vokiečiams įsakius kasti iš piliakalnio šlaito žvyrą kelių taisymui. Kai jau gera dalis pilia­kalnio buvo nukasta ir nemaža griaučių atras­ta, piliakalnio-kapinių ardymas sustabdytas.

Pagal padavimus bažnyčia nugrimzdusi į kalno gelmes, o jos didįjį altorių su šventu paveikslu vėjas nunešęs į piliakalnio papėdę:

Čia, pagal Dievo valią, turėjusi stovėti naujoji bažnyčia, kuri ir buvo ten pastatyta. 1883 m. kun. Antano Rimševiciaus rūpesčiu ir parapiečių aukomis ji buvo perstatyta, padidinta. Gal tada, o gal anksčiau, pastatyta ir klebo­nija bei kiti parapijos ūkio pastatai. 1938 m. bažnyčia atremontuota, sutvarkyta švento­riaus mūrinė tvora; maždaug tuo pačiu metu gerokai aptvarkytos ir kapinės (senosios jau nuo senų laikų buvo aptvertos mūrine tvora). Parapija priklausė Zarasų dekanatui, 1936 m. apjungė 2441 kataliką.

Napoleono žygis į Rusiją 1812 m. palietė ir Daugailius. Birželio mėn. iš Ukmergės per Aluntą, Uteną (taigi ir Daugailius), Zarasus, Brėslaują Polocko link žygiavo prancūzų Udino korpusas. Senesnieji vietos gyventojai dar pasakodavo apie prancūzų žygiavimą. Vėliau čia buvo atvykęs ir Daugailiuose nakvojo prancūzus persekiojęs rusų kariuomenės dalinys.

Daugailiai buvo prie senojo pašto kelio. Čia sustodavo pašto vežimai, buvo keičiami ark­liai. Kelionę diližanais eilėraščiais aprašė An­tanas Baranauskas, keliavęs ir pro Daugailius 1858-1862 m.

1831 m. sukilimo metu į Daugailius atvyko Emilijos Plateraitės rinktinė, iš Daugailių pašto stoties sukilimo reikalams nusavinusi 30 arklių. Taigi tada Daugailių jau būta šiokio tokio punkto. Pravedus Kauno-Daugpilio plen­tą, stotis išplėsta; XIX a. gale jai pastatyti nemaži mūriniai rūmai su arklidėmis bei už­važiuojamuoju kiemu.

Ir 1863 m. sukilimo audra praslinko pro Daugailius. Staškūniškio dvare, kurį tada val­dė Melnikovas, ūkvedžiu tarnavo Kazimieras Lukošiūnas, vienas iš sukilimo vadų. Sukilimui prasidėjus, jis organizavo sukilėlius savo gim­tųjų Dusetų apylinkėse. 1863. 05. 20 jo vado­vaujami ginkluoti sukilėliai atvyko į Daugai­lius ir apylinkes, užėmė Staškūniškio dvarą, iš kurio paėmė porą arklių, vežimą ir balną. Vietos gyventojai sukilėlių tarpe nesunkiai at­pažino Lukošiūną ir buv. Staškūniškio dvaro namų tarną Petrauską. Jų tarpe buvo ir dau­giau daugailiškių. Iš Staškūniškio sukilėliai patraukė Dusetų link…

Iki baudžiavos panaikinimo daugailiškiai baudžiavą ėjo įvairiuose apylinkės dvaruose bei palivarkuose, kurių valsčiaus ribose buvo keliolika: Staškūniškis, Bajoriškiai, Taukeliai, Vėlaikiai, Zastronas, Žvilbučiai, Savasai, Deksnys, Radeikiai, Garniai, Vėriškės, Murliškes ir kt.

Jau spaudos draudimo laikais Daugailių  apylinkes retkarčiais pasiekdavo lietuviškas laikraštis, knyga, bet daugiausia buvo išpli­tusios Prūsuose spausdintos maldaknygės. Draudžiamąją literatūrą atgabendavo kitų apylinkių knygnešiai (Petras Zizas); platin­tojų buvo ir pačių daugailiškių (Galinis ir kt.). 1905 m. priešrusiškas judėjimas palietė ir Daugailius. Buvo sušauktas gausus mitin­gas, išrinktas atstovas į Vilniaus seimą, domė­tasi platinamais atsišaukimais, sudaužyta daugailiškius labai skurdinusi rusų degtinės mo­nopolio krautuvė, pareikalauta lietuvio moky­tojo. Atgavus spaudą, daugelis žmonių užsisa­kydavo lietuviškus laikraščius; lietuviška kny­ga darėsi vis dažnesnis svečias, buvo pradėti ruošti lietuviški vakarai; pirmasis spektaklis suruoštas Vėlaikių dvare 1909. 08. 9. Vė­liau jų buvo daugiau, vaidinta daugiausia ūkininkų klojimuose. Daugailiuose buvo rusiš­ka pradžios mokykla, bet kaimuose buvo suor­ganizuotos kelios nelegalios mokyklėlės, daraktorių vedamos. Šios mokyklėlės paruošė nemaža šviesių žmonių. Taigi jau prieš I-jį pasaulinį karą Daugailiai buvo priskiriami prie šviesiausių lietuviškų parapijų. Šviesesnieji ir labiau pasiturintieji tėvai savo vaikus siuntė į Daugpilio, Mintaujos, Rygos ir kitas mokyklas. Daugailių bažnyčioje pirmąsias šv. mišias atlaikė šie daugailiškiai: Mečislovas Reinys, Teofilis Matulionis, Juozas Čepėnas, Mamertas Lumbė, Petras Prunskis ir daug kitų. Prie švietimo kilimo ir tautiško apsi­sprendimo daug prisidėjo ilgametis parapijos klebonas kun. Kazimieras Kiršinas, išbuvęs čia nuo 1888 iki 1935 m.; jis lankė ūkinin­kus, nuoširdžiai su jais bendravo, skatino vai­kus mokytis, pats buvo pažangus, kultūringas, sekė lietuvišką spaudą ir visais atžvilgiais bu­vo tikras Daugailių parapijos tėvas. Iš senų lai­kų bažnyčioje dar buvo skaitoma „pagal ma­dą“ įvesta lenkiška evangelija, nors lenkų Dau­gailių apylinkėse nebuvo ir niekas jos nesu­prato, nesiklausė, išskyrus dvarponį Varatinską. Nusibodo tauriam lietuviui kun. Kiršinui ją skaityti, taigi vieną dieną pasišaukė jis po­ną Varatinską į kleboniją ir jam pareiškė: „Matai, pone, dėl tavęs vieno turiu varginti visą bažnyčią. Jeigu tu supranti lietuviškai, tai ir sek ją šia kalba, o jeigu nesuprastum, ateik po pamaldų į kleboniją: aš tau vienam specialiai perskaitysiu ją lenkiškai“. Varatinskas lietuviškai ne tik suprato, bet ir gražiai kalbėjo, nes pats buvo lietuvis. Jo duktė vė­liau buvo aktyvi pavasarininkų veikėja, o sū­nus 1919 m. tėvo arkliu išjojo į Kauną, įstojo į Lietuvos savanorių kūrėjų eiles, buvo pasiųs­tas į Lenkiją specialaus uždavinio ir ten žuvo.

Iki I-jo pasaulinio karo Daugailiai priklau­sė Zarasų aps. Antalieptės valsčiui. 1903 m. miestelyje buvo 419 gyventojų. Karo metu (1915 m.) miestelis smarkiai nukentėjo: nemaža dalis Daugailių sudegė; nukentėjo ir bažnyčia, kurioje buvo įruošta lauko ligoninė. Sudegintas senas pašto pastatas. Išsiskirsčius į vienkiemius, miestelis dar labiau sunyko. Nebegrįžus išbėgusiems Daugailių žydams, sunyko prekyba. Tik viena žydų Jankelio Švabskio šeima tesugrįžo į Daugailius ir, remiama Utenos žydų bendruomenės, įsteigė krautuvę. Švabskiai, būdami sąžiningi prekybininkai, buvo apylinkės gyventojų gerbiami. Išvažiuodami į Palestiną, savo prekybą perleido ne kitiems žydams, bet lietuviams. Tokiu būdu prieš II-jį pasaulinį karą Daugailiuose žydų nebebuvo.

1918 m. pasibaigus vokiečių okupacijai, į Daugailius ir apylinkes įsiveržė rusų bolševikai. Tai buvo sunkios dienos visiems daugailiškiams. Tik 1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenė pasiekė Daugailius ir birželio 3 d. išvadavo juos iš bolševikų. Iškankinti daugailiškiai Lietuvos kariuomenę sutiko su džiaugsmo ašaromis, ir nemaža jaunų vyrų savanoriškai įstojo į jos eiles. Miestelyje buvo įkurtas pulko (vėliau brigados) štabas. Iš čia buvo duodamos direktyvos mūsų kariuomenei jos kovose su bolševikais šiaurės rytuose. Apylinkėse vykusios smarkios kovos pareikalavo nemaža aukų. Vien Daugailių kapinėse palaidota keliolika lietuvių karių, žuvusių dėl šios žemės laisvės. Čia yra ir karininko J. Sidaravičiaus, pirmojo mūsų karo mokyklos paruošto jauno karininko, žuvusio dėl Lietuvos laisvės Balčių laukuose (žr. Zarasų aps.), kapas. Kapinėse ilsisi ir vieno Lietuvos kariuomenės nežinomojo kareivio palaikai.

Nepriklausomybės pradžioje gyvenimas ėmė gyvėti. Jau 1921 m. įsisteigė veiklus Šaulių būrys, be ko kita, savo vyrais parėmęs ir Klaipėdos krašto vadavimo akciją. Tuojau susiorganizavo muziko Ant. Ilčiuko vedamas stipresnis choras. Pasikeitė gerąja kryptimi ir Daugailių veidas. Kaimai išsiskirstė į vienkie­mius. Iš trilaukės ūkio sistemos pereita į daugialaukę, įveista daug naujų sodų, įsigyta naujų galvijų veislių, išplėstas pieno, gyvulių, kiaulių ūkis. Žmonės gražino sodybas, gerino žemę. Pastatyta šešių komplektų pradžios mo­kykla, išaugo nauji bažnytiniai pastatai, mo­torinis Tarulių malūnas. Buvo valsčiaus val­dybos, pašto, policijos įstaigos, sveikatos ir ve­terinarijos punktai, kooperatyvas (vėliau Ute­nos kooperatyvo skyrius), smulkaus kredito draugija, vaistinė, kelios krautuvės bei užei­gos, linų mynimo dirbtuvė, pora vilnakaršių, kelios amato dirbtuvėlės ir kt. 1938 m., minė­dami Lietuvos nepriklausomybės 20 metų su­kaktį, vietos pavasarininkai pastatė miestelio aikštėje gražų 3 m aukščio cementinį pamink­linį kryžių su trimis pakopomis. Daugailių jaunalietuviai prie pradžios mokyklos ir Kauno-Zarasų plento pastatė gražaus darbo me­dinį Vilniaus kryžių. Gyvai reiškėsi kultūri­nės organizacijos, iš kurių minėtini šauliai, jaunalietuviai, pavasarininkai; visos šios or­ganizacijos turėjo savo bibliotekas po 500-1000 knygų, ruošdavo vakarus, sporto šventes, koncertus; veikė pavasarininkų ir jaunalietu­vių chorai; pastarasis pagarsėjo dažnomis gastrolėmis, varžybose laimėdamas geras vietas bei dovanas. (1938. 06. 26 šis 50-60 dai­nininkų choras, vedamas muziko V. Čiulados, jaunalietuvių chorų varžybose Šiauliuose, ku­riose dalyvavo 56 chorai, laimėjo II-ją vietą). 1944 m. Daugailiuose buvo apie 350 gyv.

Okupacijų metais Daugailiai gerokai nukentėjo. Iš miestelio ir apylinkės rusai ištrė­mė mirčiai keliasdešimt asmenų. 1941 m. sau­sio mėn., sovietinio „seimo“ rinkimų metu, ne­žinomi piktadariai išniekino ir sudaužė pa­minklinį cementinį kryžių. Tarp sudaužytų cemento luitų buvo pamesta ir Kristaus kan­čia. Vietinis milicijos skyriaus vedėjas, buvęs siuvėjas A. Kunčiūnas su Utenos aps. NKGB viršininku rusu Grigorijum Železniakovu su­sitarė piktadarių neieškoti, nes kryžių naiki­nimas įėjo į bolševikų programų. Tik raudo­najai armijai jau išbėgus, Lietuvos policija pradėjo ieškoti nusikaltėlio, sunaikinusio kry­žių. Iškvotus buvo sulaikytas Juozas Gaidelis. Kvota su nusikaltėliu buvo perduota Utenos karo komendantui, įtariamasis Gaidelis buvo rastas nebegyvas — pasikoręs ant kameros lango: jis teismo nebelaukė, pats nusiteisė.

1941 m. birželio mėn., sukilimo metu, daugailiškiai buvo aktyvūs, dar prieš vokiečių ka­riuomenės atėjimų sukūrė savo administraci­jos įstaigas, atstatė tvarką; susiorganizavęs partizanų būrys, vadovaujamas Simeono Va­liukėno ir kitų, apvalė apylinkes nuo raudo­nųjų. Besitraukdami bolševikai padarė kiek žalos. Atvykę pasiimti komjaunuolių veikėjo Br. Sinicos, per klaidą paleido kulką į jo tė­vą, jį mirtinai nušaudami. Taip pat apšaudė ir apdaužė bažnyčią, bet padaryti didesnę ža­lą nebebuvo laiko. Dar tebesant bolševikams lietuvių tautinę vėliavą Daugailiuose iškėlė broliai Girčiai.

1944. 07. 10 bolševikai vėl užėmė Daugai­lius. Per miestelį ritosi vokiečių ir rusų ka­riuomenių bangos, sudegindamos beveik visus pastatus, malūną. Naujos okupacijos pirmo­sios dienos buvo labai sunkios. Nemaža daugailiškių buvo suimta, kalinta, kankinta. Daug jaunų vyrų pašaukta į sovietinę kariuomenę. Iš tų, kurie išėjo į frontą, tik pusė tesugrįžo; kiti nėjo, slapstėsi miškuose ir sudarė laisvės kovotojų būrius. Beveik visi jie žuvo kruvi­noje kovoje su atėjūnais, gindami savo šventą žemę, išlaikydami priesaiką, kurią buvo davę lietuviškų organizacijų eilėse. Ypač skaudžiai nukentėjo Garnių, Juknėnų, Narvydžių ir kt. kaimų jaunimas. Naujų deportacijų metu daug ūkininkų ir darbininkų ištremta, kiti pa­tys turėjo apleisti savo ūkius. Į jų vietų buvo atkelti kiti, žemė sukolchozinta. Kai kurie 1941 m. ir vėlesnieji tremtiniai sugrįžo, ta­čiau netekę jėgų, sveikatos, energijos, palauž­to kūno ir dvasios.

Sunykęs Daugailių miestelis kiek atsistatė daugiausia iš apylinkės kaimų tvirtesnių ūki­ninkų suvežtais pastatais bei trobelėmis, dau­giau Antalieptės vieškelio link. Daugailiai vir­to „Pažangos“ kolchozo bei apylinkės centru. 1950-1959 m. priklausė Dusetų, dabar Ute­nos rajonui. Įruošus Antalieptės elektrinę jė­gainę, Daugailiai sujungti su Antaliepte plen­tu.

Mūsų dienomis Daugailiai gatvinis miestelis, su trikampio formos aikšte centre. Svarbiausi statiniai: barokinė medinė Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1883 m., su dviem bokštais ir varpine), Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio paminklas (1940 m. apgadintas, 1989 m. restauruotas), Senoji pašto stotis. Veikia Daugailių pagrindinė mokykla (nuo 1988 m. joje veikia krašto muziejus), paštas, ambulatorija, vaikų darželis, kultūros centras, biblioteka.

Miestelio šiaurės vakariniame pakraštyje telkšo Indrajai. Plentais pasiekiami Utena, Zarasai, Dusetos.