Degučių piliakalnis

Degučių piliakalnis ir pilkapynas, Ažusamanės pilis – piliakalnis ir pilkapynas Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, prie Degučių kaimo, miške.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Vakariniai ir šiaurės vakarų šlaitai statūs, apie 15 m aukščio, šiaurės, rytų ir pietų – žemi ir nuolaidūs. Kalvos viršūnėje yra beveik apskrita (25–30 m skersmens) aikštelė. Jos pietinis ir pietvakarių kraštas žemesnis, sutvirtintas pylimu, išliko 40 m ilgio pylimo liekanų. Piliakalnį juosia 3 pylimai: pirmasis, 1,2 m aukščio ir 120 m ilgio yra šiaurės, rytų ir pietų šlaituose, 3,5 m žemiau aikštelės krašto. Žemiau jo, pietvakarių ir šiaurės vakarų šlaituose – antrasis, 1 m aukščio ir 50 m ilgio pylimas, o šiaurės rytų šlaituose trečiasis, 1 m aukščio ir 30 m ilgio pylimas.

800 m į pietryčius nuo piliakalnio yra pirmasis pilkapynas su 4 pilkapiais, 200 m į pietus antrasis, su 7 pilkapiais. Pilkapiai IX a.-XII a., apardyti. Sampilai 8–12 m skersmens, iki 1 m aukščio, kai kurie apjuosti grioviais.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1949 m. ir 1972 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1975 m. ir 1985 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Tai aukščiausia šių apylinkių kalva, ant kurios IX-XII a. stovėjo medinė pilis. Piliakalnis unikalus išlikusiomis terasomis – ant jų, spėjama, buvo įrengtos gynybinės sienos. Pasakojama, kad anksčiau į šį piliakalnį ėjo slaptas kelias per greta esančią Užusamanio balą. Kiti teigia, kad čia buvo įsikūręs E. Pliaterytės sukilėlių štabas. Pr. Gipiškio užrašytas padavimas pasakoja, kad Degučių piliakalnis atsirado dar tais laikais, kai po mūsų žemę vaikščiojo milžinai. Vienas toks milžinas, vardu Samanis, paėmė žemių saują ir supylė ją kitoje vietoje. Tuomet toje vietoje, iš kurios žemė buvo paimta – atsirado Samanio ežeras, o iš supiltų žemių saujos – išdygo piliakalnis.