Kačėniškės piliakalnis

Kačėniškės piliakalnis

Kačėniškės piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, į rytus nuo Kačėniškės, Švenčionių seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Ceikiniai – Velykamiškis – Šventa (RK 1415) pasukus į Garnių kaimą, kur yra stovėjimo aikštelė nuo kurios prasideda Kačėniškės piliakalnio pažintinis takas vedantis iki piliakalnio ir ežero.

Piliakalnis įrengtas Mergežerio ežero vakariniame krante, ant pailgo masyvaus gubrio, kurį supa ežeras ir pelkėtos žemumos. Aikštelė yra kiek išgaubta, stačiakampio formos, apie 60 m. ilgio ir 10 m. pločio. Šlaitai statūs, apie 20 m. aukščio. Piliakalnio gynybinius įrenginius sudaro 2.5 m. žemiau aikštelės, šlaite, esantis 1.5 m. aukščio pylimas, už kurio dar pastebimos buvusio griovio žymės.

Mergežerio ežero pakrantėje aptiktas senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Šlaite rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu paviršiumi.

Pietrytinėje papėdėje, Mergežerio ežero pakrantėje, 0,5 ha plote aptiktas senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Spėjama, jog čia galėjo būti gyvenama I tūkstantmetyje prieš Kristų – I tūkstantmečio po Kristaus pradžioje.

Nuo piliakalnio viršūnės, kur aikštelės plotas apie 660 m², atsiveria vaizdas ne tik į ežerą, bet ir į kitame krante sustingusias Švenčionių aukštumos bangas. Jos, beje, yra keliais metrais aukščiau nei piliakalnis ir aplinkinės viršūnės šalia jo. Nors viršūnės ir apaugusios mišku, bet medžiai vaizdžiai kartoja žemės išgaubtumą. Taigi galima daryti prielaidą, jog žmonės pasirinko šią vietą piliakalnio įrengimui ne tik dėl aukščio. Galbūt jis beveik iš visų pusių buvo apsuptas vandens barjero.

Piliakalnio šlaituose yra buvusių griovių su pylimais likučių. Rytinis šlaitas buvęs statesnis ir praeityje yra nušliuožęs į ežerą. 2012 metais iškirtus ant piliakalnio augusius medžius išryškėjo visa Kačėniškės piliakalnio didybė ir objektas tapo vizualiai patrauklus.

Legendos ir padavimai apie Kačeniškės piliakalnį

Pasakojama, kad ežero pakrantėje buvo troba, kur gyveno trys seserys. Kartą jos nuskendo – dėl to ežero ledas kartais būna raudonas. Sako: „Neik, neik, – ten untrauk tan ažeran. Čia gi trys mergas nuskenda… jeigu berniukai maudas, tai labai nekęsdava – paskandindava…“

Šventėnai

Bebuvant man Šventėnuose (Švenčionyse) 1893 m. teko matyti pas vieną 80 metų senuką mažą stabmeldžių lietuvių dievaičio stovyklėlę, rodosi Patrimpo, nes ant viršugalvio braukšojo iškabtimai rugių varpų pavidale. Pasakojo man, kad jis tą stovyklėlę paveldėjęs nuo savo senių, kurie buk radę ja Trakų pilės griuvėsiuose. Iš kokios medegos ji buvo padirbta aš negalėjau atspėti.

Toliaus man ten besidarbuojant nežinau kas ir kokiame kaime įteikė gerą rieškutę senobinių iš žemes išartų pinigų. Tris dar laikau ir iki šiai dienai pas save, kitus gi išdalinau pažįstamiems. Kitus pinigus su indu žmogelis pasiliko sau. Todėl gal jis lyg šiai dienai tebelaiko juos kur užslėpęs.

Ant Garnių gatvės yra dvi ar tris pirčios, šalyje jų riogso augštas apkritęs pilekalnis ant kurio, anot senių pasakos, buvo kitasyk lietuvių stabmeldžių žinyčia. Šiandie to pilekalnio viršunė apaugusi gražiais beržialiais, o iš anapus pilekalnio yra 2 ežeriukų.

Apie visus šiuos daiktus, man rodosi, vertėtų surasti daug platesnes ir aiškesnes žinias. Aš čia padariau tik pradžią, o jei kas ištirtų geriaus, butų naudinga mūsų archeoliogijai.

J. Šopara „Šventėnai” // Vilniaus Žinios 1905 m., bal. 12 (Nr. 92), p. 3.