Kernuvės atodanga

Ties Kernuvės upeliu baigiasi Balbieriškio kilpa, ir Nemunas pradeda riesti Prienų–Birštono kilpą. Čia Nemunas sutinka Kernuvių kalną ir lyg pabūgęs jo pasuka į šoną, bet ir nelieka „skolingas“ – nepermaldaujamai ardo jo šlaitus. Jam talkina nedidelis, vos kelių kilometrų ilgio, aukštupyje numelioruotas Kernuvės upelis. Nors ir mažas būdamas, jis sugebėjo prasigraužti pro storus žemės klodus ir sukūrė įspūdingą griovą, priaugusią įvairiausių medžių ir krūmų, vadinamą keistu Telėnyko vardu.

Vasarą griova pasipuošia geltonžiedžiais vilkdagiais, o jos šlaitai apaugę įvairiausių rūšių medžiais ir krūmais. Vienas įdomiausių – kamštinis skirpstas. Šį neaukštą, iki 20 m užaugantį guobinių šeimos medį nesunku pažinti iš kamštinių išaugų ant šakų. Daugeliui tai nematytas medis, nes aptinkamas tik pietinėje Lietuvos dalyje stambių upių šlaituose ir pamiškėse. Vaizdas nuo Kernuvių skardžio nenusileidžia grožiu. Nuo atodangos matyti nuostabus Nemuno vingis, kitapus Nemuno – Naravų kaimo sodybos, Naravų piliakalnis ir tolumoje dunksantis Prienų šilas. Šis aukštas dešinysis krantas ne kartą fotografuotas, tapytas. Jo nuotraukos puošia ne vieną albumą apie Lietuvą, juo grožėtis galima žinomų dailininkų paveiksluose, kino juostuose.

Netoliese įsikūręs Kernuvės kaimas. Manoma, kad kaimo vardas turi panašią etimologiją kaip ir Kernavė, t. y. kilęs nuo bendrinio žodžio kernavė, reiškiančio „klampi vieta pievose, miškuose“.

Atodangą – natūralų geologinį metraštį geriausia tyrinėti nuo Nemuno pakrantės. Skirtingų spalvų smėlio ir molio sluoksniai sluoksneliai žymi skirtingus geologinius periodus. Nes nežinant sluoksnių pavadinimų, smagiai skaičiuoti laiką tūkstantmečiais! Pašlaitėse alma daug geležingų šaltinių, nudažančių Nemunan tekančias sroveles, jose esančius akmenukus. Net pakrantės augalams būdinga rudai raudonai spalva.

Lankantiems atodangą rekomenduojame avėti turistinius batus. Yra galimybė išmintu keliuku nusileisti iki Nemuno upės kranto. Minimas keliukas išmintas stačiame šlaite – būkite atidūs.