Liškiavos piliakalnis

Liškiavos piliakalnis

Liškiavos piliakalnis, vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia – piliakalnis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Liškiavos kaimo (Merkinės seniūnija) pietvakariniame pakraštyje, Nemuno kairiajame krante.

Pats kalnas yra pailgas ir gana aukštas, vietomis ap­augęs eglių krūmokšniais. Kalno pašlaitėje iš rytų ir vakarų pusės yra juodų dėmių, kurių vietoje randama kaulų, anglių ir puodų šukių su grūsto akmens priemaiša. Kalno viršus nuklotas plytų trupinių sluoksniu. Ant kalno yra dido­kų akmenų. Nuo šių akmenų kalno žiemos vakarų krante už griovelio yra pilies griuvėsiai. Griuvėsių pamatų sienose veda keturkampės olos, kurių vidus matyti nuo dūmų pajuodęs.

Piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, yra stačiašlaitė kalva. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Nemunas, šiaurės ir vakarų pusėje yra daubos. Vakarinėje pusėje esanti apie 17 m gylio dauba piliakalnį skiria nuo Liškiavos alkakalnio. Šlaitai nuo Nemuno ir daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio, nuo vakarų ir pietvakarių pusės nuolaidūs, apardyti, 6–7 m aukščio, manoma čia buvus supiltą pylimą. Piliakalnio aikštelė pailga, 100 x 50 m dydžio. Jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose išliko pilies bokštų liekanų. Piliakalnio šiaurės rytų ir rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.

Piliakalnio tyrimai

1954 m. ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Senovės gyvenvietė tirta 1975 m. Piliakalnį 1962 m., 1975 m. ir 1977 m. tyrė Paminklų konservavimo instituto archeologinės ekspedicijos, vadovai Vytautas Daugudis, Karolis Mekas, Juozas Markelevičius. Ištirtas apie 250 m² plotas. Kultūrinis sluoksnis 1,0-1,5 m storio. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, akmenų grindinių liekanų, gyvulių kaulų, kaulinių ir metalinių darbo įrankių, papuošalų. Piliakalnio vakariniame šlaite aptikta 0,6-1,25 m pločio duobių su degėsiais.

Liškiavos piliakalnio istorija

Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8 – 10 m aukščio, išliko 2,5 – 3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Legendos ir padavimai apie Liškiavos piliakalnį

Su Liškiavos piliakalniu vietos liaudis riša daug įvairių padavimų.

Senai, labai senai, gyveno Liškiavos pilyje narsus šios pilies valdovas, ku­nigaikštis Krėza. Jis turėjo dukterį, kuri buvo labai graži, gražiausia už ki­tų pilių kunigaikščių dukreles. Mirus kunigaikštienei, kunigaikštis vedė kitą moterį. Gražiosios kunigaikštytės pamotė buvo ragana.

Kunigaikštis, lydimas narsiųjų Dainavos šalies bernelių, dažnai jodavo su Lietuvos priešais kariauti, nes jis mėgo karo žygius ir buvo labai narsus. Vieną kartą jis išjojo į karą ir ten žuvo. Visi labai gailėjosi narsaus ir mylimo pilies valdovo ir ilgai jo verkė. Labiausiai verkė gražiausioji kunigaikštytė. Žuvus ku­nigaikščiui, pamotė – ragana ėmė labai neapkęsti kunigaikštytės, visokiais būdais ją vargino, nes po kunigaikščio mirties ji liko valdovė šios pilies ir apylinkės. Kunigaikštienės – raganos neapkentė visi pilies valdiniai, nes ji su jais elgėsi taip pat labai žiauriai. Kunigaikštienė, norėdama kunigaikštyte nusikratyti ir pačiai palikti pilies valdove, sumanė gražiąją kunigaikštytę užburti, kad ji nie­kur negalėtą išeiti ir valdyti pilį.

Kunigaikštienė ragana įsakė kunigaikštytei nueiti į savo pilies kambarį. Ji paklausė ir nuėjo. Ten ji rado dideles juodai aptaisytas su paauksuotais kraštais knygas. Pamačiusi knygą, labai ap­sidžiaugė ir tuojau sėdo į aukso krėslą ją skaityti. Knyga buvo užburta: kai ji tik ranka palietė knygą, tuojau prie jos atsirado didelis šuo. Ji labai nusigando. Tuo tarpu įėjusi kunigaikštienė-ragana jai pasakė, kad ji tol sėdės šioje vietoje ir skaitys šią knygą, kol koks karžygys ją išvaduosiąs. Įėjimas pas kunigaikštytę buvo labai sunkus: prie vienų durų sto­vėjo du dideli liūtai, prie kitų durų — du tigrai, prie trečių durų stovėjo du dide­li šunys.

Greitai pasklido žinia apie užburtąją gražiąją kunigaikštytę. Karžygių, norin­čių ją išvaduoti ir už žmoną gauti, ne­trūko. Drąsūs jaunikaičiai įeiti įeidavo, prie jos stovėdavo, su ja kalbėdavosi, bet nei vienas nesugrįždavo. Liūtams jie numesdavo mėsos, ir kol šie ėda, spėdavo prieiti prie kitų durų ir atidavę duoklę tigrams, skubėdavo su duokle prie šunų. Ir taip žvėrių nepaliesti pasiekdavo du­ris, su aukso raktu užrakintas. Atsirakinę šias duris, patekdavo pas kunigaikš­tytę, kuri vis skaitė užburtąją knygą. Sunkiausia šiems jaunuoliams karžygiams prikalbinti kunigaikštytę, kad ji sutiktų išsivaduoti ir pabėgti iš šio savo ka­lėjimo, dar kol gaidžiai negiedojo. Bet ilgai – ilgai tekdavo kalbinti, o laikas, grožėjantis jos gražumu ir klausantis jos skambių ir malonių žodžių, bėgo ne­paprastai greitai. Nė vienas nespėjo jos prikalbinti apleisti tą užburtą kalėjimą dar gaidžiams negiedojus. Kada gaidys užgiedodavo karžygiui esant prie gra­žiosios kunigaikštytės kėdės, o ne už pilies sienų, tai karžygys pavirsdavo dideliu akmeniu. Daug narsių karžygių – vaduotojų, ją bevaduodami, per užbūrimą žu­vo, virsdami akmenimis.

Dar iki šiai dienai neišvaduota gražioji kunigaikštytė, ir ji vis dar sėdi Liš­kiavos pilies urve prie užburtosios knygos ir laukia, kada ją išvaduos koks di­dis Lietuvos karžygys.

Ant piliakalnio esami akmenys ir esą tie užburtieji akmenimis pavirtę kar­žygiai – vaduotojai.

—

Kitas padavimas pasakoja, kad ant Liškiavos piliakalnio buvo kunigaikščio dvaras ir pilis. Kunigaikštis turėjo labai gražią dukterį. Kai kartą kunigaikštis išvyko į kitą karalystę kongresan, pas karalaitę atvyko Skirgaila, Raigrada ir Dimša. Kiekvienas jų norėjo karalaitę gauti per žmoną ir signieto žiedais sumainyti. Karalaitė uždavė jiems užduotis, ir kuris jam skirtą darbą at­liks, su tuo sumainysianti signieto žiedais ir už jo tekėsianti.

Skirgailai liepė karalaitė nuvykti į Druskininkus įvairių gėrimų parnešti. Jei parnešiąs, tai už jo tekėsianti. Raigradui uždavė padaryti tunelį į Kubilnyčius. Kubilnyčiuose buvo bažnyčia. O Dimšai įsakė Raigradui padėti.

Gavę uždavinius, visi ėmėsi darbo. Skirgaila tuojaus išsirengė į kelionę gė­rimų parnešti. Jis išvyko Nemunu laiveliu. Jam jau gerą galą nukeliavus, pakilo piktų dvasių vėtra ir jos jį trenkė iš laivelio į Nemuno vidurį. Šiaip taip iš Ne­muno bangų išsigelbėjo, sėdo vėl laivelin ir vyko toliau. Tada piktų dvasių vėt­ra jį antrą kartą trenkė į Nemuno vidurį, į smarkiai šėlstančias bangas. Skir­gaila dabar kaip tik gyvas liko ir atsisakė nuo užduoties, atsinorėjo signieto žiedo.

Raigrada su Dimša dirbo tunelį į Kubilnyčius tokį, kad galima išleistais dvylika arklių juo keliauti. Ir kai tik reikėjo paskutiniu akmeniu išgrįsti, už­giedojo gaidys, nepaspėjo signieto žiedais sumainyti, ir nugrimzdo visas kara­liaus dvaras į žemę. Užėjo piktos dvasios, kilo viesulas, kuris išnešė klonius ir supylė kalnus ir paskui ant šio piliakalnio išsikėlė iš žemės tik nugrimzdusio dvaro paveikslas — tai dabartiniai pilies griuvėsiai, kurie turi priminti, kad čia buvo karaliaus dvaras ir rūmai. Ant gretimo kalno buvusi bažnyčia taip pat kar­tu nugrimzdo žemėn.

—

Šitai dar trečias padavimėlis.

Liškiavos pilis stovi ant kalnelio prie Nemuno, netoli Liškiavos miestelio. Kalba žmonės, kad iš Liškiavos pilies eina žeme ola į Kubilnyčios pilį. Žmonės, vaikščioję tomis olomis, radę stiklines duris ir, atsidarę tas duris, rado didelį kambarį. To kambario sienos buvo auksinės. Ten sėdėjo ponas už stalo ir viduryje kambario šuo tupėjo, tik jie nebuvo gyvi.

Informacija apie Liškiavos piliakalnį literatūroje:

Liškevos piliakalnis ir Vokės raganos

Seinų pav., Suv. gub., ant Nemuno kranto yra bažnytkiemis Liškiava. Kitąsyk čionai buvo dominikonų klioštorius, kurio namas dar ligi šiolei pusėtinai užsilaikęs; dabar gyve­na jame klebonas. Buvusioji klioštoriaus bažnyčia dabar yra parapijos bažnyčia. Statyta ji yra 1694 m. Puiki ta bažny­čia, ir to klioštoriaus praetis laukia dar rašytojo, kuris, išty­ręs aktus ir kronikinius užrašus, tenais esančius, paduotų visuomenei platesnes žinias.

Šalia to bažnytkiemio yra, susidedantis iš dviejų, vienas prie kito esančių, kalnelių piliakalnis. Iš vienos pusės pro jį teka Nemunas, o iš kitos platokas klonis skiria jį nuo aukštu Nemuno krantu einančių laukų. Tuo kloniu ėjus senovėje Nemuno vaga. Vieno kalnelio šonas nuo lytaus ir pavasa­riais nuo šalčio palengva griūva į Nemuną. Vietomis matyt jame anglių ir sudegusių kaulų. Ant kito kalnelio yra daug akmenų ir, viename jo kampe, stūkso liekana seno akmeninio apvalaino bokšto. Jo aukštis iš vieno krašto vargu išne­ša kokias 9 pėdas, iš kito — daug mažiau. Apačioje, palei žemę, yra jame dvi ar tris skylės. Piliakalnis tasai skiriasi nuo kitu, Suvalkų gubernijoje esančiųjų, tuo, kad jisai daug didesnis ir kad ant jo yra užsilikusi seno akmeninio bokšto liekana, ko ant kitu nėra nė ženklo.

Netoli nuo piliakalnio, paėjėjus kiek aukštyn Nemuno krantu, žemai prie upės yra vieta, kur randama akmenų, į kamuolius apdirbtu. Kad kitose vietose aplinkui piliakalni to­kiu akmenų nematyti, galima spėti, kad čionai toje vietoje jie buvo dirbami. Liškiavos mokytojas p. Račyla, kuris mano draugams ir man tą vietą parodė, vadino jąją „arsenalu“. Ar tie akmenys buvo tenai dirbami į kamuolius senovėje apsigy­nimui, ar vėlesniais laikais kokiam kitam tikslui, sunku pasakyti. Kun. Sideravičius, Liškiavos vikaras, parodė pas save įdėmią įtaisą, kurią jis vadino senoviškomis lietuviu girno­mis. Išrodo ji kaip truputį pailga akmeninė gelda; jos įdu­bime įdėta du akmeniniu, grąžei padarytu, kamuoliu, kuriuo­du bejudinant, galima trinti, ar malti grūdus. Kun. S. buvo radęs ją Liškiavos parapijoje pas vieną gyventoją, kuris ją ir vadinęs „girnomis“. Dėl to čia ir kyla klausimas, ar tik tie akmenys ant Nemuno kranto nebuvo tašomi čia kalbamosioms girnoms, ar, gal jau čia senovėje nutašytais buvo ras­ti ir vėlesniais laikais girnoms sunaudojami?

Žemiau Liškiavos Nemuno vagoje yra akmenų. Ta vieta yra vadinama „Laumės tiltu”. Kitoje Nemuno pusėje, Traku paviete, ties Liškiava yra vieta, kurią mokytojas p. R. vadino „titnagyne“. Vieną kartą jisai pats, ar kunigas S. bevaikščio­damas po smiltyną, kitoje Nemuno pusėje, užėjęs smiltyse vietą, kur, vėjui smiltis nunešus, buvę matyt iš titnago pa­darytu peiliu ir kitokių senoviškų daiktų. Tuo tarpu jų ne­pasiėmė, o grįždamas tos vietos jau neberado, nes vėjas smiltimis vėl buvo užnešęs.

Apie piliakalnį randa kartais senovės daiktu. Žmonės, radę, parduoda žydams, ir taip jie prapuola. Nuo p. R. kun. Dr. Stankevičius, Suvalkų gimnazijos prefektas, kuris drauge lankė piliakalnį, paėmė titnaginę meškos ar vilko galvukę ir vieną molinę taurelę numuštu kraštu. Rasta ji buvus Nemu­ne ties piliakalniu.

Pas Liškiavos mokytoją p. R. yra vienas senas apdaužy­tas stovylas. Rastas jis buvo ties Merkine, Traku pav. Vie­nas Žeimiu sodžiaus, Liškiavos parapijos, ūkininkas iš tenai buvo jį parsivežęs pas save. P. R. nuo jo jį paėmė. Padarytas jis iš balto smiltinio akmens (gal gipso). Perstato dvi nugaromis ir kojomis į draugę sulietus asmenis. Aukščio turi apie tris pėdas; užsilaikęs labai prastai. Galva ir rankos nu­daužytos; nudaužę vaikai. Abu asmeniu aprėdyti ilgais rūbais. Šalia vieno pas kojas yra neaiškaus pavidalo figūra, kurią mes spėjome gaidžiu esant. Kitas turi ant ilgo rūbo trum­pesnį aprėdalą, siekiantį žemiau kelių, apačia jo pagražinta skylučių eile. Tai mums rodėsi kamža. Iš to visko spėjome, kad tai yra šv. Petro ir Povilo stovyla. Sunkenybę darė to­kiam mūsų spėjimui ta aplinkybė, kad mums nė vienam ne­buvo žinoma jokia krikščioniška stovyla, kur šv. Petras su Povilu būtų taip perstatoma. Stovyla ta dabar yra nuo vir­šaus ligi apačiai perpjauta pjūklu, kad lengviau butų galima pakelti.

Žmonių atmintyje Liškiavos piliakalnis nėra visai už­mirštas. Ant pirmojo kalnelio, kurio šonas palengva į Nemu­ną griūva ir kur randama nesenų sudaužytų palevotų kros­nies plytgalių, buvęs dvaro rūmas. Vėliau toje vietoje, ar kur arti jos, buvus medinė parapijos bažnyčia ligi 1822 m. Į dvaro rūmą, kol jis tenai buvęs, vedę treji vartai, kurių vieni (o gal ir visi) buvę variniai.

Šnekama yra ir apie senojo bokšto liekaną. Prieš kokia 30 metų buvęs jisai daug aukštesnis. Lytus ir laikas ardė jo drūtai sulipdytą viršų; prasiliuosavusius viršutinius akmenis piemenys rito žemyn į Nemuną.

Yra ir pasakų, kurios aiškina niekam nežinomą ir nesu­prantamą jo pradžią. Motiejus Volungevičius Šadžiūnų so­džiaus, Veisėjų par., ūkininkas, gimusis 1841 m., pereitą va­sarą (1906) Leipūnuose man taip pasakojo:

Bokštą stačiusi dyko gyvenimo ponia, Juoda Vokė. Gy­venimas jos buvęs priešingas religijai. Jijė naktimis lakioda­vus, arba važinėdavus, buvus juodaknyginė. Ji liepdavus ir po nakti viskas būdavę padaryta. Volungevičiui dar jaunam esant, seniai šventomis dienomis pas Liškevos bažnyčią susisėdę ir žiūrėdami į piliakalnio bokštą, šnekėdavę, kad Juo­dos Vokės esąs pastatytas.

Daugiau apie Liškiavos piliakalnį papasakojo man kitas dar senesnis žmogus. Atvažiavęs į Leipūnus ir apžiūrėjęs mū­rinę bažnyčią, statytą Vilniaus kapitulos kanoninko A. Krušeusko 1819 m., išėjau į rinką ir susitikau vieną sudžiūvusį, sulinkusį, labai seną žmogų, elgetą. Man, užkalbinus, pasisa­kė, esąs Jonas Vaitulevičius, gimęs Meteliuosę 1816 m., tu­rėjęs 6 brolius ir 6 seseris; viena sesuo sulaukus labai gilaus amžio ir mirus, eidama 118 m., o vienas brolis 112 ar 113 m., jo tėvas, mirdamas, palikęs jį 8 ar 9 metų. Pasigyrė jisai, kad apie senovę viską žinąs. Apie Liškiavos piliakalni štai ką jis pasakojo.

Liškiavos piliakalnis esąs Vokės mūras. Išmūravojus jį karalienė Vokė, ragana. Kad tai jos buvęs darbas, seniau visi žmonės žinoję ir dabar žiną. Vokė gyvenus prieš Kris­taus užgimimą. Kristui gemant, Dievas užtrenkęs jai visus kelius, kad nesuvadžiotu žmonių ir nesivalakotu po svietą, Vokė turėjus vaiku: sūnų ir dukterį. Juodu prasižengę, ir motina įmetus už tai į piliakalnio skylę, esančią po bokštu.

Patvirtinimui, kad taip yra, papasakojo šią pasakaitę:

Viena piemenaitė nuginė jaučius, užmigo šalę skylės ir įsirito į ją. Tenai sėdi ant krėslo pana, juoda kalaitė šalia jos, žvakės prieš ją žiba, ji skaito ant dideliu knygu, bet kokiais žodžiais, piemanaitė neišprato. Pana paglostė mergaitę ir davė atsigert saldaus ir macnaus, padėjo priegalvį ir liepė atsigulti. Jai užmigus, pana apipylė pinigais, apsiuvo ir iškėlė viršun. Mergaitė, negalėdama pakelti, perplėšė savo drapanas, pinigus apžarstė žolėmis ir, parėjus namon, atsivedė motiną parsineštu. Dabar tie namai labai turtingi. Atsiti­kę tai prieš kokia 15 metų.

Taip patvirtinęs, senis ėmė daugiau pasakoti apie Vokes.

Vokiu buvę 6 seserys, visos raganos. Viena, girdi, gyveno Trakuose ant salos, turbūt ji ir dabar tenai tebegyvena. Kai žmonės ežere vėžiauja ir prisideda vėžiu pilną valtelę, kyla vėjas, vilnis muša ir vėžius reikią išmesti. Tai Vokės darbas. Toji Traku Vokė, po Kristus užgimimui, apsivertė meška ir bėgo į Vilnių. Tuo tarpu sargai (pasakotojas sakė „abieščikai“) užmušė ją sidabrine kulka, — velnią gali tik si­dabrine kulka užmušti. Taip ji nepaspėjus išbėgti iš Traku. Nulupo tos meškos kailį ir rado moteriškės drapanas. Kita — Algė Vokė gyveno Punioje ant kalno. Algės tėvas pagavo berną kataliką anoj Nemuno pusėje (Traku pav.) — ne valia buvo į aną pusę eit — ir norėjo priversti priimti pagonų tikybą: „Priimk mano tikybą, o būsi mano žentas, duosiu aukso, kiek nori“ (Velniai jam pinigus nešė. Dabar reikia dirbti, o tada tik pasirašė — ir neša). Pagautasis bernas at­sakė: „gyvastį pamesiu, o savo tikybos neatsižadėsiu“. Už to­kį drąsu atsakymą įmetė jį į pilies urvą. Naktyje į urvą atėjo pas jį Algė ir tarė: „bėkim iš čia; aš turiu pinigu; priimsiu tavo tikybą“. Bebėgant, tėvas pabudo ir nušovė.

Apie kitas Vokės seseris mano pasakotojas gyrėsi žino­jęs, tik užsimiršęs. Buvo jau vakaras. Įprašiau, kad ant rytojaus, aštuntą valandą, vėl ateitu ir papasakotu, ką bus atsiminęs. Užtikrino net prisiekdamas, kad ateisiąs ir daug dalykų papasakosiąs. Davęs už savo pasakojimą tris auksinus, su nušvitusioms akimis nuėjo pasilsėtu.

Tasai senis turėjo rankose ražančių ir nuolat gyrėsi, kad jį dažnai kalbąs. Bet iš jo pasakojimų man išrodė, kad jis yra tik apkrikštytas senovės stabmeldys, kuriame šalia silp­nai suprastu krikščioniškų teisybių, gyvai buvo užsilikę stab­meldiški lietuviu atminimai ir būdai. Niekados nebuvau tikėjęs, kad tokį žmogų dar galima rasti Lietuvoje. Džiau­giausi tikėdamasis išgirsti nuo jo daug įdomių mitologiškų dalykų. Ant rytojaus, 8 valandą, jau laukiu, — jo nėra. Devinta valanda, — jo vis nėra. Išėjau ieškoti. Sužinojau, kad jis, gavęs pinigų, nuėjo į monopolį ir gerai nusilinksmino. Iš ryto buvo besirengiąs ateiti, bet keli vaikai, jį su­sitikę, įbauginę, kad gausiąs rykščių. Be pasigėrimo, kuris jam neretas svečias, turėjo jis dar nesenų ir kitokių kalčių. Dėl to tas baudžiavos senis jiems įtikėjo ir išdūmė savais keliais. Išsiunčiau į visas puses jo ieškoti, bet niekur nerado. Tokiu būdu tas, netikėtai užeitasis, radinys liko neišnaudotas — pa­mokinimas kitam sykiui, kad, sustvėręs į rankas retą girios paukštį, nebepaleistum, kol nebus viskas iš jo iškvosta.

J. Totoraitis „Liškevos piliakalnis ir Vokės raganos” // Tauta ir žodis 1909 m. Knyga II, p. 204-208

Liškavos piliakalnis

Suv. rėd., Seinų pay., kaimas Liškava.

Apie 12 versto į pietus nuo dabartinės Liškavos bažnyčios, kairiuoju krantu Nemuno tęsiasi posmas kalnų. Pasidalinę jie į 2 eili: dešinėji eilė eina arčiau Nemuno ir, į galą digčiai pakilus, tveria siaurą augštą lygumą, kuri paskui nusileidžia tarasais prie Nemuno ir išsilyginus tęsiasi palėj patį Nemuną; kairėji gi eilė eina bykiek toliau nuo Nemuno; pavidale pusračio atsitolina nuo pirmosios eilės, o paskui vėl jungiasi su ja ant teritorijos Liškavos. Tarpe tų kalnų, ant labai gražios lygumos apsigyveno kaimas Liškava. Per šitą Liškavos lygumą teka upelis, kuris, perkirzdamas dešinėję eilę kalnų, įteka į Nemuną. Už upelio, iš dešinėsės jo šalies, link kairėsės eilės kalnų yra lygumėlė vadinama „Žverinčius”. Nugara pirmosios eilės tarp upelio ir kalnų mazgo, iš kurio ji išeina, dalinasi į dvi dali: žieminę ir pietinę. Ant pirmutinės dalies senovėj tilpo miestelis, apgyventas civiliškais žmonimis; ant antrosios gi stovėjo apgintuvė, kunigaigščio sostinė ir dievams aukurai. Ant šitos dalies tebėra grovesiai, kurie yra liekanomis kadaise buvusios čionai tvirtovės

Vietinis padavimas tvirtina, kad čia buvo Perkūno šventinyčia. Liaudis vadina tą vietą Perkuno kalnu. Iki šiandien tebėra bokšto pamatas, daugiau negu sieksnis augščio, murintas iš didelių granitinių akmenų su kalkiniu cementu. Liaudis vadina šį bokštą pragaro krosnimį, kurioje turėjo degti amžinoji ugnis Perkūno garbei. Trijose vietose yra pėdsakai pamatų, ant kurių rėmėsi bokštai. Ant viso kalno yra mūrai apdengti storu sluoksniu žemės. Ant paviršiaus žemės teipogi daug yra akmenų įvairaus pavidalo. Žemėje tebėra pėdsakai mūrinių urvų. Rytinę šalį kalno daro status krantas Nemuno; vakarinė šalis jo yra labai gražiai sulyginta ir suminta. Tikėtinai iš šitos šalies kalnas buvo apsuptas perkasu, pripildytu vandeniu iš upeliuko. Pavadinimas „Žverinčius”, kurį šiandien turi lygumėlė, liudija tą, kad čia turėjo būti žverinčius, ir iš to antras daleidimas, kad čia gyveno kunigaigščiai, jei ne nuolatai, tai bent gana dažnai.

Dabar vietinė liaudis abelnai vadina šitą kalną „Piliakalniu”, senovėj gi, pagal Narbutą, vadino jį „Naujapiliu”. Narbutas mano, kad šitas kalnas, vardu Novogrudek, jau pirmoj pusėj XI amžiaus buvo sodyba slaveniškų kunigaikščių. Apie 1241 m. mongolai užkariavo kunigaikščius-Glebovičius, o tos apygardos teko Lietuvos kunigaikščiams. Pagal Narbutą, šitame gi Naujapilij, o ne Krivičių, Mindaugas apsivainikavo karaliumi Lietuvos.

Reikia dar pasakyti, kad ant žieminio galo kalno t. y. prie upelio, tebėra pėdsakai senovės bažnyčios, kuri buvo pastatyta XV a., ir šventoriaus, ant kurio randasi žemėj lentos grabų, anglis ir senoviški pinigai.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 27-28