Mokas ir Mokiukas

Mokas ir Mokiukas

Akmenys „Mokas ir Mokiukas“ – du masyvūs rieduliai Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, gulintys prie kelio 4930  Tauragnai–Šeimatis–Daunoriai, Šeimaties kaime. Beje, mokais, mokienėmis ir mokiukais vadinamų riedulių randama ir kitose Lietuvos vietose (žinomiausias – Mokas Ukmergės rajone).

Mokas yra apie 1 km į šiaurę nuo Tauragno ežero. Rausvo granito akmuo – 3,66 m ilgio, 3,3 m pločio, 2,8 m aukščio, jo vakarinėje pusėje iškalta data, stačiatikių kryželis, pietrytinėje pusėje – data 1813, raidės M, J, L, M. Mokiukas yra prie Moko. Rausvo granito akmuo – 1,4 m ilgio, 1,15 m pločio, apie 1 m aukščio.

Istorija

Mokas patarnaudavo, padėdavo žmonėms patarimais. „Buvo tik viena sąlyga – žmonės turėjo budėti prie Moko naktimis, nes Mokas savo patarimus sakydavo labai tyliai, visai pašnibždomis <…> naktį, kai viskas aplinkui aprimdavo, žmonės susirinkdavo prie Moko ir klausydavosi jo. Pagal pasakojimus, Mokas labai daug padėjo žmonėms įvairių negandų metu. Tai, visų pirma, karų, sukilimų metu“ (P. Vaišnora, Stūgliuose. U. 1968 m. – VU B F. 81-235; žmonės „ateidavo, užduodavo Mokui klausimą, paklausydavo pridėję ausį ir visada gaudavo atsakymą“ – UP Nr. 5; „Tas visiems geriems žmonėms nelaimėje padėdavęs“ – Šidiškis T., 2005).

„Sunku buvo surast, ko jis [Mokas. – Vait.] nemokėjo. Jei išskobs indą, tai taukų ar medaus iš jo niekaip neiškabinsi; kad kelią parodys, tai ir nė neapsidairęs pareisi; nupins sėtuvę – skalsa nematyta: su sauja visą lauką apsėsi <…>“ (Kudaba Č., 1966b). „Dar ir dabar žmonės, jei kuris ko nors nesupranta ar nesugeba padaryt, jam sako: „Eik pas Moką pasimokyti, tai ir žinosi“ (P. A. Vaškelienė, Stūgliuose. U. J. M ikalauskaitė, 1968 m. – UP Nr. 5; „Čia buvo siunčiami pasimokyti nemokšos“ – LTR 4161/406, pagal: Šidiškis T., 2005).

Legendos ir padavimai

Apie Moką pasakojamas toks padavimas. Senovėje šiame krašte gyvenę pagonys. Tuo laiku čia buvo įsikūręs žmogus, vadinamas Moku. Ilgainiui iš pietų pusės pradėjusi plisti krikščionybė. Mokas, būdamas tvirtai įsitikinęs pagonis, ne­norėjęs pasiduoti naujajai religijai ir sumanęs bėgti toliau, kur dar krikščionybės nebuvę.
Vieną dieną Mokas kartu su žmona ir sūnumi iškeliavęs šiaurės link. Jiems beeinant, kelią pastojęs didelis ir ilgas ežeras Tauragnas. Ką daryti? Nusprendę plaukti skersai ežerą. Tėvas su sūnumi plaukę gerai, bet žmona, matyt, nelabai temokėjusi. Prieš pradedant plaukti, vyras pasakęs žmonai: „Tu tik kai plauksi, neatsigręžk atgal, ba išsigąsi pa­mačius toli kraštą ir nuskęsi”. Ilgai nieko nelaukdami ir iš­plaukę. Įplaukus į vidurį ežero, Mokienei parupę atsigręžti, apsidairyti, kas liko užpakalyje. Kai tik ji atsigręžusi, pama­čiusi aplink save didelius vandens plotus, išsigandusi, pradė­jusi skęsti ir nuskendusi.
Tėvas su sūnumi išplaukę laimingai ir, paėję nuo ežero apie vieną kilometrą, sustoję pailsėti. Atsisėdę, pradėję gailiai verkti, tėvas — žmonos, o sūnus — motinos, ir taip verkę, kad net pavirtę akmenimis. Ir dabar jie toje vietoje tebestovi ir tais pačiais vardais tebevadinami. Tauragnų ežero dugne yra didelis akmuo, kurį žmonės vadina nuskendusią Mokiene. Žvejai, užkliuvę Mokienę, tinklus susidrasko.

Seniau, kada dar akmenys ledais slinkdavo, vieną naktį buvo labai tyku ir šilta. Tai nuo Taurapilio kalno vienas akmuo su pačia ir su vaikais norėjo persikelti per ežerą.
Vyro vardas buvo Tpruzinas, o pačios Tpruzinienė.
Jie susitarė ir išplaukė. Ir pati dar pasakė vyrui, kad jei jis norės ko paklausti, tai turi neatsigrįžti. Jiems beplaukiant, vyras sako:
— Ar plauki?
— Plaukiu,— atsakė pati ir nuplaukė toliau.
Kiek palaukus, vėl sako:
— Ar brendi?
— Brendu,— atsakė ir nuplaukė.
Trečią kartą norėjo paklausti, bet atsigrįžo ir sako:
— Ar brendi?
— Brendu,— atsakė pati tyliu balsu ir nuskendo.
Tėvas su vaikais perbrido per ežerą ir atsisėdo ant Šeimaties lauko.
Mes dabar ant jo dažnai dar žaidžiame.