Moškėnų piliakalnis – merginų brandos kalnas

Moškėnų piliakalnis

Moškėnų piliakalnis (arba Laukupėnų piliakalnis) stūkso Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, apie 500 m į šiaurės vakarus nuo Moškėnų kaimo. Pasiekiamas važiuojant iš plento  123  Biržai–Pandėlys–Rokiškis, prieš Laukupės tiltą pasukus į kairę pietvakarių kryptimi, už 100 m pasukus į dešinę šiaurės vakarų kryptimi ir pavažiavus 500 m – yra priekyje, už antros sodybos.

Moškėnų piliakalnis įrengtas atskiroje masyvioje kalvoje Laukupės kairiajame krante. Šlaitai statūs, 20–30 m aukščio. Aikštelė keturkampė, 38×50 m dydžio, apjuosta 0,5 m aukščio, 5 m pločio pylimu. Buvo du pylimų ir griovių žiedai. Pirmąjį žiedą 3 m žemiau aikštelės sudarė 0,5 m gylio griovys, už jo 210 m ilgio, 1,8 m aukščio, 8 m pločio pylimas. Už šio yra antrasis žiedas: 3 m pločio, 0.5 m gylio griovys, už jo antrasis 275 m ilgio, 2 m aukščio, 10 m pločio pylimas. Moškėnų piliakalnis apardytas arimų, šiaurinės aikštelės krašte stovėjusio trianguliacijos bokšto, pietiniu šlaitu einančio kelio, nuardžiusio pylimus. Aikštelė dirvonuoja, pamažu užauga krūmais, šlaitai apaugę mišriu mišku.

Visose piliakalnio pašlaitėse, 5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rastas molinis verpstukas, brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, šlako, gyvulių kaulų. Papėdės gyvenvietė užima 5 ha plotą.

Istorija

1909 m. ir 1911 m. L. Kšivickis ištyrė didesnę aikštelės dalį – daugiausia jos pakraščius, iš viso 860 m². Piliakalnis mažiausiai kartą buvo rekonstruotas. Jo pirminė ovali aikštelė buvo mažesnė, vėliau ji išplėsta užlyginant griovį. Aikštelės pakraščiuose aptikti netaisyklingi akmenų grindiniai, sudėti per du kartus. Čia kultūrinis sluoksnis buvo iki 1 m storio. Jame rasti 472 dirbiniai: titnaginių peilių nuolaužos; akmeniniai: kirvių dalys, išgrąžos, galąstuvai, trintuvai; moliniai: verpstukai, liejimo formos; kauliniai: smeigtukai, adatos, ylos, ietigaliai, skaptai, durklai; geležiniai: peiliai, pjautuvėliai, įmovinis ietigalis ir jų fragmentai, ylos, kabliukai, smeigtukai, kaltas, dildė; žalvariniai: smeigtukai, grandinėlių fragmentai, segės dalis, kabučiai ir kt. Tyrinėjimų metu taip surinkta nemažai lipdytos keramikos, gyvulių kaulų, molio tinko.

Moškenų piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga – I tūkst.

Moškėnų piliakalnis garsėjo Sekminių gegužinėmis. Sekminių šventė sukviesdavo apylinkių jaunimą, šeimas su vaikais. Pabuvimas per Sekmines ant Moškėnų kalno paaugusią mergaitę tarsi “įrašydavo” į merginas.

Padavimai ir legendos

Moškėnų kalno aplankymą Panemunėlio ir gretimų parapijų žmonės siejo su bręstančios mergaitės požymiu – krūtų atsiradimu. Apie Žiobiškį sakydavo: „Merga jau su kakom, ant Moškėnų kalno jau buvo “. O apie Skapiškį kalbėdavo, kad ant Moškėnų kalno, mergaitės norimo dydžio krūtis galinčios pačios pasirinkti.

Viena šio piliakalnio pavadinimo kilmės istorija užrašyta rokiškietės Vandos Leščiovos sudarytoje knygoje „Rokiškio kraštas. Padavimai, legendos, vietovardžiai“ (išleista 1999 m.). Legendoje apie Moškėnų kalną pasakojama, kad Sėlių krašte, tarp didžiulių miškų, vandeningo upelio pakrantėje, stačiašlaičiame kalne  stovėjusi tvirta ąžuolinė pilis. Jos šeimininkas bajoras Meškėnas buvęs godus, žiaurus tironas. Turėjęs du vaikus: auksakasę, įnoringą Laukupėlę ir romų sūnų Tylutį. Ten, kur šiuo metu Panemunio miestelis, žaliavęs šventasis ąžuolynas, buvę garbinami dievai. Tačiau kraštą pasiekė neramios žinios apie nežinomus raitelius atėjūnus. Su jais susidėjo Meškėnas, nes buvo pasiruošęs tarnauti ir padėti nugalėti atėjūnams besipriešinančius  sėlius.  Godus bajoras mainais paprašė vieno – leisti likti vyriausiuoju vyčiu gentyje…  Sūnus Tylutis, atvirkščiai, liko sėlių pusėje. Už išdavystę Meškėną prakeikęs senasis krivis, o mylimai dukrai Laukupėlei jis tapęs tapo svetimas ir bjaurus.  Negailestingas buvo Perkūno kerštas – smogė žaibų strėlėmis į Meškėno ąžuolinę pilį, ir liepsnos liežuviai nušvietė padangę. Niekas daugiau nematė bajoro Meškėno ir jo dukrelės Laukupėlės. Perkūno kerštas ir ugnis pražudė išdaviką kartu su pilimi ir visais turtais.

„Toje vietoje, kur stovėjo tvirta ąžuolinė pilis, tik medžiais apaugęs kalnas belikęs. Išdilo iš žmonių atminties ir bajoras Meškėnas. Tik kaimas, įsikūręs piliakalnio papėdėje, Moškėnais, o upelė, įtekanti į Nemunėlį, Laukupe iki šiol vadinami, nors šių žodžių kilmė mažai kam žinoma…“ – pasakojama knygoje.