Papilių piliakalnis – sėlių pasienio sargas virš Kriaunos slėnio
Papilių piliakalnis
Adresas
Papilių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.
GPS
55.921, 25.7579722
Papilių piliakalnis (Rokiškis)
Papilių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, Papilių kaime, Obelių seniūnijoje. Jis įrengtas atskiroje kalvoje, vakariniame Kriaunos slėnio krašte.
Vardas iš 1392 metų pergamento
1392 metais, kai Vokiečių ordinas vėl ėmė dairytis į sėlių žemes, buvo surašytas anoniminis Sėlos ribų aprašymas – vienas iš nedaugelio dokumentų, kuriuose išliko šio išnykusio baltų krašto vietovardžiai. Būtent iš jo sužinome apie Trakus, kurie turėjo būti Rokiškio rajone ir greičiausiai tapatintini su Papilių piliakalniu prie Obelių. Taip mano istorikas Tomas Baranauskas, šį dokumentą išvertęs ir paskelbęs rinkinyje „Sėlos aktai“.
Tai nėra mažmožis. Visi XIII–XIV a. aktuose užrašyti Sėlos vietovardžiai yra vieninteliai amžininkų užfiksuoti sėlių kalbos liudijimai. Taigi kalva laukuose už Obelių gali būti viena iš retų vietų, kurių senovinis vardas išliko pergamente, nors pati vieta jau seniai jį pamiršo.
Kalva, kurią žmonės pastatydino
Piliakalnio aikštelė trapecinė, ištįsusi rytų–vakarų kryptimi, 50 m ilgio, 35 m pločio rytiniame gale ir 40 m vakariniame. Aikštelės kraštuose kadaise buvo supiltas pylimas, iš kurio išliko 0,2 m aukščio ir 4 m pločio pakilimas. Pietinėje papėdėje yra 5–6 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 10 m aukščio, o viršutinėje 5–6 m aukščio dalyje išlyginti.

Šie išlyginti šlaitai – ne gamtos, o žmogaus darbas. Senieji gyventojai kastuvais ir medinėmis rankomis „pastatydinno“ kalvos šonus, kad priešui būtų sunkiau užlipti. Laikas ir plūgas jų darbą nemažai apgadino: aikštelė labai apardyta arimų, dirvonuoja, o šiauriniame šlaite auga lapuočiai. Vis dėlto ir šiandien užlipti verta – šlaitai tebėra statūs, ir nuo viršaus suvoki, kodėl būtent ši kalva buvo pasirinkta.
Ką rado archeologai
Piliakalnį 1949 ir 1972 m. žvalgė Istorijos instituto archeologai, o radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Plačiau jis niekada nebuvo kasinėtas, tad didžioji jo istorijos dalis tebeguli po velėna.
Aikštelėje rasta lygios ir brūkšniuotos keramikos bei šlako. Brūkšniuotoji keramika – tai molio puodai, kurių paviršius braukytas šiaudų kuokštu ar medžio šakele. Ji priklauso seniausiems piliakalnių gyventojams, gyvenusiems dar prieš mūsų erą. Šlakas liudija, kad čia buvo lydoma geležis.
Aplink piliakalnį, iki 150 m atstumu, plytėjo papėdės gyvenvietė, kurioje rasta VI–VIII a. geležinis dirbinys, lygi ir grublėta keramika. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga – I tūkstantmečiu po Kr. Tai reiškia, kad žmonės šioje vietoje gyveno beveik tūkstantį metų – nuo bronzos ir geležies sandūros iki tų laikų, kai Šiaurės rytų Lietuvoje jau kūrėsi sėlių galios centrai.
Sėlos pakraštyje
Archeologė Andra Simniškytė, tyrinėjusi senosios Sėlos teritorinę struktūrą, Papilius įvardija kaip vieną iš pietinės Sėlos gyvenviečių ir piliakalnių centrų – kartu su Juodonimis, Moškėnais, Velikuškėmis ir kitais. Tokie piliakalniai, jos teigimu, neretai būdavo vieninteliai matomi gyvenimo ženklai didelėje apylinkėje, ir būtent jie leidžia suprasti, kad aplinkiniai kraštai buvo gyvenami.

Papiliai, kaip ir Velikuškės, Juodonys bei Moškėnai, buvo pilių apygardų centrai pietrytinėje Sėlos dalyje, besiribojusioje su Lietuva, o atstumas tarp Velikuškių ir Papilių piliakalnių – apie 10 km. Kitaip tariant, Papilių kalva stovėjo pačiame sėlių ir lietuvių pasienyje. Ji ne tik saugojo savo žmones, bet ir stebėjo, kas ateina iš pietų.
Padavimai ir legendos
Apie patį piliakalnį ir jo apylinkes išliko keli pasakojimai, kuriuos surinko ir paskelbė archeologas Vykintas Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ (2006), o anksčiau – kartu su Gyčiu Gruzdu straipsnyje „Obelių-Kriaunų krašto senosios šventvietės“.
Aukuras ant kalno. Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomame užraše piliakalnis siejamas su senojo tikėjimo apeigomis. Pasakojama, kad šioje vietoje buvo deginamos aukos (greičiausiai Perkūnui), o prie aukuro gyveno vaidilos ir burtininkai. Archeologė A. Simniškytė taip pat mini Papilius tarp padavimais apipintų piliakalnių, kurių apylinkės galėjo būti ir kulto bei apeigų vietos.
Akmuo su Dievo pėda. Maždaug už pusantro kilometro į šiaurės rytus nuo kaimo gulėjo akmuo su pėdomis. 1932 m. jis buvo suskaldytas, tačiau dar 1980 m. laukas, kuriame jis gulėjo, buvo vadinamas Dievo pėda. Pasakojama, kad ant vidutinio dydžio akmens buvo daug įvairių pėdų: žmogaus, vištos, lapės, kiaulės ir kitų gyvūnų.
Seniausią šio akmens padavimą 1936 m. užrašė Juozas Pagirys iš 90-metės Anos Pupelienės. Ji pasakojo, kad, kai buvo jauna, akmenyje aiškiai matėsi žmogaus pėda. Pasak jos, kaimas nuo seno kalbėjo, kad tai Dievo pėda: Dievas, žengdamas į dangų, užlipo ant akmens ir paliko jame žymę. Dar pridurta, kad kažkas po šiuo akmeniu ieškojo pinigų.

Meškos lova. Netoliese buvo ir akmuo, vadinamas Meškos lova, tačiau apie jį daugiau žinių neišliko. Tik pavadinimas, užrašytas 1935 m. Lietuvos žemės vardyno anketoje.
Visdievai – visų dievų kaimynystė
Obelių apylinkėse, netoli Papilių, yra Visdievų kaimas su savo šventkalniu. Kaimo vardą žmonės aiškino tuo, kad ten stovėjo šventykla, kurioje buvo garbinami visi dievai. Kalno papėdėje, prie sodybvietės, iki šiol žaliuoja sena liepa, su kuria siejami pasakojimai apie senojo tikėjimo kulto vietą. A. Simniškytė mano, kad bent dalis šių vietų galėjo būti susijusi su Papilių gyvenvietės ir piliakalnio kompleksu arba su vėlesnius įtvirtinimus turėjusiu Junkūnų piliakalniu. Galbūt Papilių kalva ir Visdievų šventkalnis kadaise buvo dvi vienos bendruomenės pasaulio dalys: viena gynybai, kita maldai.
Kaip nuvykti
Piliakalnis pasiekiamas keliu Obeliai–Palūgė. Ties bevardžiu ežerėliu pasukite į kairę, pietų kryptimi, pavažiuokite 1,5 km. Už trečios gyvenamos sodybos kairėje, slėnelyje, šalia storo žilvičio, kelio dešinėje pasukite į dešinę, vakarų kryptimi, ir paeikite 300 m laukais. Kelio ženklų nėra, todėl naudokitės GPS koordinatėmis. Nuo kalvos atsiveria Kriaunos slėnis – upė, kurios krantais tūkstantmetį gyveno sėliai.
Netoliese, Kriaunos krante prie Pakriaunio, guli kitas garsus akmuo su trimis pėdomis. Abi vietas verta aplankyti kartu – tai viena padavimų erdvė.
Papilių piliakalnis – iš tų vietų, kurios neturi nei laiptų, nei informacinių stendų, tik kalvą, lauką ir tylą. Tačiau būtent čia susitinka trys pasauliai: archeologų rastos brūkšniuoto puodo šukės, viduramžių pergamente užrašytas vardas Trakai ir senolės prisiminimas apie Dievo pėdą akmenyje. Užlipkite ant aikštelės, pažvelkite į Kriaunos slėnį ir pabandykite įsivaizduoti, kaip šį kraštovaizdį matė tie, kurių kalba išnyko, bet kurių kalvos tebestovi.
