Puntuko akmuo

Puntuko akmuo arba Dvaronių akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 5 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje, Dvaronių kaime, netoli Šventosios. Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m.

Iki 1957 m. Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvos akmeniu, kol Puokėje nebuvo aptiktas Barstyčių akmuo.

Šalia Puntuko įrengtas Anykščių šilelio medžių lajų takas. Į pietvakarius nuo Anykščių, priešingoje Šventosios upės pusėje, yra akmuo Puntuko brolis ir Karalienės liūnas.

Puntuko akmuo – pagal sudėtį yra granitas. Puntukas sveria apie 265 tonas, yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio ir 5,7 m aukščio (iš jų – 1,5 m po žeme). Puntuko tūris – 100 m³. Tankis yra apie 2,7 g/cm³. Didžiausia horizontali apimtis – 21,39 m.

Archeologų manymu, milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20-14 tūkstančių metų.

Puntuko vardo kilmė kartais siejama su žodžiu pusti (tapti neįprastai dideliu). Buožgalviai liaudies kartais vadinami „puntagalviais“.

Pagal kitus aiškinimus, „Puntukas“ – tai žmogaus vardas. Viename iš padavimų pasakojama, kad Puntukas buvęs vyriausiojo kunigo ar bajoro, aukojusio ant akmens aukas, vardas. Pagal kitą padavimą, akmuo pavadintas karžygio Puntuko vardu, kuris čia galbūt sudegintas.

Žinomame mite pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį Anykščių bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs.

Netoli Anykščių taip pat yra buvęs Puntuko kaimas.

Akmuo nuo pagonybės laikų buvęs religinių apeigų vieta.

Puntuko akmenyje iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Šiuos bareljefus ir žodžius Antrojo pasaulinio karo metu, 1943 m. vidurvasarį, per 180 dienų iškalė skulptorius Bronius Pundzius, 10-ųjų skrydžio metinių proga.

Anykščių apylinkėje yra didelis akmuo, vardu Puntukas. Velnias juo norėjo užstatyti Anykščių bažnyčios duris, bet jam nepavyko tai padaryti. Ir turėjo velnias akmenį palikti lauke.

Buvo taip. Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnių kelio, ir ji velniams labai nepatiko. Velnias nutarė ją panaikinti. Vienas velnias, suradęs lauke didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlė tą akmenį ant pečių ir nešė užstatyti Anykščių bažnyčios duris. Jam benešant tą akmenį, pragydo gaidys: nutrūko kūliaraiša, kuri buvo susukta iš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo jo pečių. O velnias išsigandęs nudūmė, palikdamas akmenį lauke.

Tas akmuo išliko ir iki šiai dienai. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputį įlinkusi.

Kitas mitas pasakoja, jog akmuo pavadintas lietuvių karžygio Puntuko vardu, ant kurio šis buvo sudegintas. Sakoma, kad Puntukas norėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, ir už tai ir buvo nubaustas.

Dar kitoje legendoje pasakojama, kad Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Toje vietoje, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartint prie tos giminės negalėjo. Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji skradžiai į žemę prasmegdavo. Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti. Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakę jam tą darbą atlikti. Ir šiaip mėgino mažasis tą akmenį pakelti, ir taip, o akmuo nė krust. Atbėgo sūnaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti. Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti. Supykęs senis suriko: „Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!“ Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo nė krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu pasipylė, ir vis tiek nieko neišėjo. Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku. Supykęs senis, kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje. Senis jiems ir sako: „Neškite vaikaičiai, tą akmenioką ir meskite ant raganos Anykštos pirkios“. Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį. Griebė kartą – akmuo pajudėjo, griebė antrą – nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą – virš medžių iškėlė ir nors sunkiai, bet ėmė nešti. Baisiai neapkenčia Dundulis nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo čia pat nukrito. O žmonės Puntuku akmenį pradėjo vadinti. Mat netoliese gyveno toks vyras Puntukas. Piktas ir nedoras buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, pirkią. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko pirkios. Nuo to laiko niekas Puntuko daugiau nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti.