Velžių piliakalnis

Velžių piliakalnis su priešpiliu – piliakalnis Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Velžių kaimo, Šeduvos seniūnija. Pasiekiamas iš plento A9 Panevėžys–Šiauliai  Velžiuose pasukus į kairę šiaurės kryptimi, pavažiavus 1,3 km iki kelio galo (mašinų stovėjimo aikštelės) – yra priekyje, už 200 m, einant keliu link „Žirnelio“, 30 m į kairę, į vakarus nuo jo.

Piliakalnis įrengtas Arimaičių ežero pietiniame krante (dabar tvenkinys). Aikštelė apvali, 25 m skersmens. Jos šiauriniame ir rytiniame krašte yra 1,5 m aukščio, 15 m pločio pylimas. Rytuose 4­-5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 20 m pločio, 2 m gylio griovį. Šlaitai statūs, 8 m aukščio (dabar 6 m).

Rytinėje pašlaitėje, už griovio yra papilys. Jo aikštelė trapecinė, pailga vakarų – rytų kryptimi, 70×34­-40 m dydžio, kiek iškiliu viduriu. Rytiniame jos gale iškastas 14 m pločio, 3 m gylio griovys, už kurio supiltas 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas. Šlaitai nuolaidūs-vidutinio statumo, 4 m aukščio.

Į rytus nuo papilio yra 60×10-15 m dydžio kiek iškiliu viršumi, apie 2 m aukščio nuo vandens aukštumos galas, kurio rytiniame krašte yra 1 m aukščio, 18 m pločio kauburys, primenantis suardyto pylimo liekanas. 

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1969 m. tyrė Šiaulių Aušros muziejus, Julius Naudužas ištyrė piliakalnio aikštelę, padarė rytinio pylimo bei griovio ir šiaurinio šlaito pjūvį – iš viso 1075 m². Piliakalnyje aptiktas iki 60 cm storio kultūrinis sluoksnis, jame – sidabrinė antkaklė, žalvarinės pasaginės segės, smeigtuko fragmentas, kabutis, trinamosios girnos, lipdyta ir apžiesta keramika, gyvulių kaulai. Aikštelės pakraščiuose stovėjo medinė siena, kurios išliko akmenų juosta su apdegusio molio tinko gabalais. Padarius pylimo pjūvį nustatyta, kad jis supiltas per 3 kartus iš smėlio-žvyro sluoksnio. Bendras pylimo sluoksnių storis siekė 2,8 m. Pylimo papėdėje buvo 12 m pločio, 1,6 m gylio griovys. Pačioje aikštelėje aptiktos 3 keturkampių ilgų pastatų vietos. Papilyje ištyrus 100 m² plotą rastas židinys.

Papilio pylimas centrinėje dalyje nukastas, griovys užpiltas padarant kelią, einantį į papilyje įrengtą pliažą bei dviaukštį „Žirnelio“ pastatą. Piliakalnio aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę retomis pušimis. Papilys taip pat apaugęs retomis pušimis.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Milžinų gadynėje Velžių apylinkėje buvęs kažkoks milžinų miestas. Ant Pi­lies kalno gyvenęs vienas milžinas, o ant Kapų arba Milžinkapių kalno — kitas. Tarp kalnelių yra Žirnio ežerėlis, o nuo vieno iki kito kalnelio yra apie 1 km. tolumo. Milžinai buvę toki dideli, kad sėdi būdavo vienas ant vieno kalne­lio, o kitas ant kito, ir ranka rankon per Žirnio ežerėli vienas kitam tabokinėmis pasidalindavo…