Atėjo graži vasara. Jautrioje sieloje atbunda giliai paslėptas įgimtas keliavimo jausmas. Seniau šeimos ir tautelės keliavo naujų ganyklų savo gyvuliams ieškoti, vėliau ieškojo naujų kolonizacijai ar eksportui plotų. Kai visas Amerikas „atrado“, apkeliavo aplink „pasaulį“, žmonėms pasirodė EI mundo es poco — per mažas pasaulis! Liko poliariniai kraštai. Kad ir be tiesioginės naudos, tyrinėtojai didvyriškai siekė žemės polių. Mūsų karta patyrė paskutinį smagumą: abudu poliai „atrasti“; kitoms kartoms mes paliekame tirti tarpplanetines erdves!
O keliavimo instinktas tebeveikia. Vokietijos didmiesčių bent pusė gyventojų kas šeštadienį švenčia Wochenend, iškeliauja už miesto ins Grime, kur palapinėje ar būdelėje nakvoja, maudosi, dirba darže, bastosi po apylinkes, kartais daro didesnių ekskursijų, o pirmadienį vėl dirba savo monotonišką darbą. Dėl to nieks tiek nepažįsta savo krašto, kaip vokiečių jaunimas!
Keliaudami, miestų gyventojai stengiasi išsisaugoti nuo degeneruojančios moderniosios kultūros įtakos, pagydyti išklerusius nervus, atgaivinti organizmą nuo dulkių ir bacilų. Bet keliauti mėgsta ir kaimų jaunimas, kurį traukia miestai su jų prašmatnybėmis.
Labai mėgiamos kelionės po svetimus kraštus. Kiekvienam įdomu pažinti pasaulį, žmones, jų kultūrą, praplėsti geografines žinias ir bendrai savo akiratį, įgyti naujų įspūdžių ir temų proto darbui. Bet dar svarbesnės ekskursijos po savo kraštą. Atminkime poeto žodžius: Svetimą giriame — savojo nepažįstame, patys nežinome, ką turime!
Užuot keliavę svetur, ypač sunkiais krizės metais, susirūpinkime išplėsti savo vidaus turizmą.
Graži mūsų Lietuva, kad ir nedidelė, turi labai daug įdomių, lankymo vertų vietų. Neturime Alpių, fjordų, Vezuvijaus, Niagaros, geizerių, piramidžių. Dėl to galime pasigirti piliakalniais, Nerijos kopomis, ąžuolų alėja Nemuno pakrante ties Punia, Nemuno vingiais nuo Kernuvių kalno, Žemaičių vaizdu nuo Šatrijos viršūnės, Platelių ar Dubingių ežerais. Kas žino, gal dar atkasime gipso urvus Biržų apylinkėse, seniau plačiai žinomus ir šventais vadinamus — turėsime savąjį Adalbergo ar Mamonto grotą, viso pasaulio turistų lankysimą! Bet tuo tarpu net gero vadovo po savo kraštą neturime, dėl to, kad jo beveik nepažįstame. Neapsiriksime, jei iš trijų mūsų pažįstamų bent vienas nematė Palangos ir Birštono — „madniausių“ mūsų vasaros kelionių, objektų. Galiu kirsti lažybų, kad pusė Kauno gyventojų nematė Mickevičiaus slėnio, o 90% — stebuklingų Jesios ir Marvos šlaitų. Taip pat atsiras anykštėnų, kurie nematė savo Puntuko, arba biržėnų, kurie nelankė Smardonės ir Šventos „dziūros“.
Dabar pagerėjo mūsų keliai, atpigo kelionė autobusais (palyginti su arkliais ir „karietkomis“), dabar lengviau pasiekti ir tolimesnes vietas. Neretai mokyklos ruošia ekskursijas geležinkeliais, garlaiviais, autobusais. Tikrai smagi ir įdomi kelionė, jei jos tikslas — tėvynę pažinti. Tam netinka didelės ir skubios ekskursijos; be to, iš vagono ar autobuso nedaug pamatysi, nedaug sužinosi. Reikia keliauti mažais būreliais, po 2—3 žmones, geriausia pėstiems, būtinai su fotokamera. Kelionių fotografijos, gražiai įlipdytos į albumą, ne tik gyvai primena kelionės įspūdžius po daugelio metų, puošia stalą ir sienas, bet kartu gali patarnauti mūsų iliustruotiems žurnalams paįvairinti, mokslo vadovėliams ir net didžiajam kultūros darbui — Lietuviškajai Enciklopedijai, kuriai Lietuvos vaizdų dar labai ir labai trūksta. Visada tvirtinu: gėda inteligentui, kuris nefotografuoja! Ar ne malonu pamatyti, kaip mėgėjų fotografijos atvaizduoja mūsų kraštą P. Šinkūno „Lietuvos geografijoje“; juk visos tos fotografijos surinktos tik progomis, keliaujant tarnybos reikalais ar rimto darbo protarpiais; tai mano bendradarbio B. Poškaičio ir mano paties kelionių albumų nuotrupos!
Fotokamera gali būti visai paprasta ir nebrangi. Daug mačiau labai gražių nuotraukų, padarytų pigiu ir „blogu“ aparatu, bet dar daugiau visai netikusių ir pagadintų fotografijų, kur naudotasi brangiomis veidrodinėmis kameromis su nuostabia optika. Mano nuoširdus patarimas mėgėjams: patys aiškinkit plokšteles ar filmus, patys spausdinkit! Čia ne tik kainos dalykas, bet mokymo; tik dirbant laboratorijoje pačiam galima įgyti tiek būtino prityrimo, kad toliau „vyktų“ fotografuoti, kad jausmas atstotų tabeles, fotometrus… Tas, kas tik „fotografuoja“, ar, tiksliau, spaudžia ekspozicijos mygtuką, o toliau nesirūpina savo darbo likimu, yra panašus į gegutę, kuri neturi laiko perėti savo jauniklius. Fotografas — gegutė rimtu mėgėju nebus!
Šiuo tarpu norėčiau duoti keletą informacijų dėl kelionių Lietuvos vandenimis. Garlaiviu galima tik pasiekti Smalininkus iš Kauno, geriausiu atveju — Klaipėdą. Kitur reikalingos kitokios priemonės. Tinkamiausia priemonė — baidarka, sudedamoji valtis iš gumos ar drobės, kurią sudėjus galima nuvežti ar nunešti prie upės ir plaukti, sėdint jos dugne. Atsikelti joje negalima, bet šiaip ji gan pastovi, lengvai peršoka per bangas; vandens jai reikia 0,2—0,3 metro gilumo, seklumų ji nežino. Baidarką galima pirkti, galima pasidaryti pačiam (yra ir lietuvių kalba vadovėlis); reikėtų pabandyti ir mūsų „lietuviškąją baidarką” — žvejų luotą, iš medžio iškapotą, kuri nepaprastai lengvai čiuožia vandens paviršium. Ir mūsų Jachtklubas turėtų įsigyti keliolika tokių „baidarkų“ — vandeninių kelionių mėgėjams nuomoti.
Baidarka tinka tik vienam ar dviem žmonėms; didesniam būriui reikia didesnės valties, bet tokią sunku nugabenti arba grąžinti į vietą.
Kokius gi patarti toms kelionėms maršrutus?
Ilgiausias kelias — Nemunas nuo Varviškio iki žiočių yra 476 km. ilgas; pirmieji 45 km. eina administracine linija — čia kelionė rizikinga ir susieta su įvairiais nepatogumais, bet kai kam gali būti ypatingai įdomi. Nuo Utiekos dv., apie 10 km. į pietus nuo Merkinės, galima plaukti laisvai. Verti dėmesio: Liškiava, smėlio kalnai aplink Merkinę, Nemunaičio (Vingilonių) mineralinė versmė, reto grožio šlaitai aukščiau Alytaus, Nemuno kilpa, Punios šilas, Punios pilis, Balbieriškio šlaitas, Kernuvės kalnas, Birštonas, Verknės žiotys su Ožkos pečium, Guogos slenkstis žemiau Darsūniškio, Strėvos žiotys, vertikalūs Nemuno šlaitai ties Kampiškiu, Velnio tiltas ir kiti slenksčiai (garsieji „Bičenetai“ ir „Bičiai“), vieškelis ties Gastilonimis, Pažaislis, Mergaičių sala, Panemunės pušynas; žemiau Kauno — Raudondvaris, Zapyškio bažnyčia, Ramovės pėdsakai ir Palemono piliakalnis Seredžiuje, Veliuona su Gedimino ir pilies kalnais, su Vytauto bažnyčia, Raudonė su aukštu bokštu, Gelgudų pilies griuvėsiai — gražiausi visame Pabaltijy, Jurbarko parkas su Mituva, Sudargo kalnas, Smalininkai, Rambynas. Kairiajame Nemuno krante. Rytų Prūsuose, įdomus Aukštutinių Eiselių kalnas su švytūrio formos bokštu, Ragainė su bokšto liekanomis, Tilžė su gražiu parku, skverais, tiltais.
Kitas maršrutas — Neris; nuo Ausietiškio vienkiemio iki žiočių yra 121,5 km, bet ir čia 16 km eina adm. linija, labai gražiomis vietomis. 1929 metais pirmą kartą pabandėm praplaukti baidarkomis ir šį „uždraustą“ ruožą, be ypatingų nemalonumų. Toliau, nuo Kernavės, Neris visa laisva. Verta aplankyti: Budelių piliakalnį, Čiobiškį, Gegužiną, Čiužių šlaitus (žemiau Ruklos) su vertikaline aukšta siena, Šventosios žiotis; Nery yra daug didelių akmenų; jų didžiausias — Gaidelis, aukščiau Karmėlavos. Gamtos grožio atžvilgiu Neris galinti konkuruoti su Nemunu tarp Nemunaičio ir Kauno. Labai įdomus kelionės objektas — Nemuno žiotys. Čia, ties Rusne, Nemuno šaka Rusnė skirstosi į keturias svarbesniąsias: Atmatą, Skirvytę ir Pakalnę su Vorusne. Prie Atmatos prieina didžiulis ežeras — Krokų lanka, švendrais užaugąs. Iš Atmatos prakasta Takgrabė — į Miniją, kurios viena šaka painiais vingiais įteka į Atmatą, kita — tiesiog į Kuršių marių įlanką. Pro Takgrabę ir Miniją galima plaukti iki Lankupių, kur pro šliužą (vienintelį Lietuvoje) pasiekiamas Karaliaus Vilhelmo kanalas, 25 km ilgio, prakastas iki Klaipėdos uosto. Kanalas labai įdomus; per jį permesta keliolika tiltų su plyšiu viršuje — baidokų stiebui praleisti. Plaukiant baidarka į Klaipėdą, galima viena linkme pasinaudoti kanalu, o atgal — tiesiog per Kuršių mares; marės prie rytų kranto visai negilios ir plaukti čia nepavojinga, nors per ramias mares galima išdrįsti keltis skersai; nuo Atmatos žiočių iki Nidos yra apie 16 km. Įdomu aplankyti Ventės ragą su jo švyturiu, prie kurio negali prisiartinti laivai (dugne yra akmenų), bet baidarkai ta vieta lengvai pasiekiama. Nerijos kopos — Nida, Pervalkas, Juodkrantė su Gintarų uostu, Alksnynas — dėkingiausias baidarkai kelias.
Be šių „didžiųjų“ kelių, kiek galima rasti kitų įdomių objektų! Iš Kauno pro Raudondvarį galima pasikelti Nevėžiu, kuris, palyginti, ramiai teka, pro Kėdainius, Panevėžį, net iki Traupio (jei vaga nebus perdaug užaugusi), pergabenti keliolika kilometrų valtį į Anykščius ir plaukti Šventąja pro Kavarską, Vilkmergę, į Nerį ir pro Jonavą į Kauną. Šventąja galima plaukti nuo Luodžio ež. 242 km, pro Dusetų ež., Antalieptę, Dusetas, Sartų ež., Paščio ež., Užpalius ir t. t.
Kita įdomi kelionė — iš Mažeikių Venta aukštyn, pro Kurtuvėnų slėny kastą Ventos – Dubysos kanalą į Dubysą, kuria pro Bubius, Lydavėnus, Airiogalą ir Seredžių galima atplaukti į Nemuną. Taip pat iš Saločių ar net Šiaulių galima pro Mūšą ir Lėvenį pasiekti Sonžylos kanalą, kur už 5 km persikelti į Nevėžį (žemiau Panevėžio) ir atplaukti į Kauną.
O kiek dar yra ežerų ir kitų upių! Kad būtų geras noras, o tikslas atsiras.
Keliaukime tad po Lietuvos upes ir ežerus, fotografuokime ir kraukime turtą į savo mokslo lobyną!
S. Kolupaila „Keliaukime upėmis ir ežerais” // Bangos 1932 m. nr. 23., p. 630-632;