Perkūno namas

Perkūno namas

Perkūno namas – pastatas, stovintis Kauno senamiestyje, šalia Vytauto bažnyčios, Aleksoto g. 6. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų.

Nuo 1991 m. Perkūno namas sugrąžintas jėzuitams ir šiuo metu priklauso Kauno jėzuitų gimnazijai. Perkūno name įrengta Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, čia yra dailės parodų ir koncertų salė, vyksta teatralizuotos ekskursijos.

1996 m. gruodžio 23 d. Perkūno namas įrašytas į LR kultūros vertybių registrą. 2008 m. vasario 13 d. paskelbtas kultūros paminklu.

Istorija

Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje.

Perkūno namą tyrinėjo daug mokslininkų. Iš jų pažymėtinas jėzuitas dailininkas Gizevičius (1825 m.). Jo duomenimis, seniau namas buvęs kvadratinio plano, vienoje vidaus pusėje buvęs kaminas, ant stogo buvusi dievaičio Perkūno, laikančio rankose žibintus, statula. Vėliau ji nuimta ir išgabenta į Vilnių. Namų rūsyje buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. Namo pietinėje pusėje buvusį kiemą supo 3 metrų aukščio mūrinė tvora.

1985 m. Maskvos Centriniame senųjų aktų archyve, buvusio Jėzuitų ordino valdų bylose buvo rasti aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Dokumentuose nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas – lietuvis miestietis S. Dulkė, kuris 1564 m. atvirame suolininkų teismo posėdyje pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gatvėje.

Spėjama, jog šiame name 1610 m. gimė pirmasis Kojelavičių sūnus Albertas, būsimasis Lietuvos istorikas, Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius.

XVII a. namas priklausė Žemaičių pilininkui Jonui Lackiui. Šis 1643 m. juos pardavė jėzuitams, kurie tada neturėjo savo bažnyčios. Perkūno namas buvo kelis kartus rekonstruotas. 1643–1722 m. pastate (II aukšte) įrengta jėzuitų koplyčia. 1643 m. dviejų rūsio patalpų medinių sijų perdengimas pakeistas cilindriniu skliautu. XVIII a. pab. trobesys pritaikytas jėzuitų mokyklai.

1843 m., Kaunui tapus gubernijos centru, čia buvo įsteigtas teatras. XIX a. antroje pusėje Perkūno name įrengti pravoslavų dvasininkų butai. Po I pasaulinio karo, 1928 m. pastatas atiteko jėzuitams, kurie čia įrengė mokyklos klases.

Vėliau pastate buvo sandėliai, dirbtuvės ir pan. 1965 m. pagal architektės D. Zareckienės projektą pradėtas Perkūno namo restauravimas, patalpos pritaikytos Kauno miesto muziejui.

Legendos ir padavimai

Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.