Perkūno namas
Perkūno namas
Perkūno namas
Adresas
Perkūno namas. Žemėlapyje pažymėtas tikslus Perkūno namo adresas.
GPS
54.89560855, 23.88641605
Perkūno namas
Perkūno namas – pastatas, stovintis Kauno senamiestyje, šalia Vytauto bažnyčios, Aleksoto g. 6. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų.
Nuo 1991 m. Perkūno namas sugrąžintas jėzuitams ir šiuo metu priklauso Kauno jėzuitų gimnazijai. Perkūno name įrengta Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, čia yra dailės parodų ir koncertų salė, vyksta teatralizuotos ekskursijos.
1996 m. gruodžio 23 d. Perkūno namas įrašytas į LR kultūros vertybių registrą. 2008 m. vasario 13 d. paskelbtas kultūros paminklu.
Istorija
Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje.
Perkūno namą tyrinėjo daug mokslininkų. Iš jų pažymėtinas jėzuitas dailininkas Gizevičius (1825 m.). Jo duomenimis, seniau namas buvęs kvadratinio plano, vienoje vidaus pusėje buvęs kaminas, ant stogo buvusi dievaičio Perkūno, laikančio rankose žibintus, statula. Vėliau ji nuimta ir išgabenta į Vilnių. Namų rūsyje buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. Namo pietinėje pusėje buvusį kiemą supo 3 metrų aukščio mūrinė tvora.
1985 m. Maskvos Centriniame senųjų aktų archyve, buvusio Jėzuitų ordino valdų bylose buvo rasti aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Dokumentuose nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas – lietuvis miestietis S. Dulkė, kuris 1564 m. atvirame suolininkų teismo posėdyje pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gatvėje.
Spėjama, jog šiame name 1610 m. gimė pirmasis Kojelavičių sūnus Albertas, būsimasis Lietuvos istorikas, Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius.
XVII a. namas priklausė Žemaičių pilininkui Jonui Lackiui. Šis 1643 m. juos pardavė jėzuitams, kurie tada neturėjo savo bažnyčios. Perkūno namas buvo kelis kartus rekonstruotas. 1643–1722 m. pastate (II aukšte) įrengta jėzuitų koplyčia. 1643 m. dviejų rūsio patalpų medinių sijų perdengimas pakeistas cilindriniu skliautu. XVIII a. pab. trobesys pritaikytas jėzuitų mokyklai.
1843 m., Kaunui tapus gubernijos centru, čia buvo įsteigtas teatras. XIX a. antroje pusėje Perkūno name įrengti pravoslavų dvasininkų butai. Po I pasaulinio karo, 1928 m. pastatas atiteko jėzuitams, kurie čia įrengė mokyklos klases.
Vėliau pastate buvo sandėliai, dirbtuvės ir pan. 1965 m. pagal architektės D. Zareckienės projektą pradėtas Perkūno namo restauravimas, patalpos pritaikytos Kauno miesto muziejui.
Legendos ir padavimai
Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.
Perkūno namai
Dabartinėje Aleksoto g-vėje, netoli Vytauto bažnyčios, iki šiol dar užsiliko gotų stiliaus namas su senovišku frontonu. Manoma, kad arba šiam name, arba netoli „Gojaus“, turėjusi būti pagonų šventovė. Šį manymą patvirtina šis faktas. Kauno mokyklų prefektas, žinomas literatas Laurinavičius, 1835 m. pranešė lietuvių lauko raštininkui (dabar būtų štabo viršininkas) grafui Mykolui Kosakovskiui, kad tam name iš pradžių buvusi nedidelė jėzuitų bažnytėlė, vietoj buvusios bažnyčios buvo įsteigta mokykla. Pats Laurinavičius dar matęs to namuko sienose parašus „pars Romana„, „pars Grecca„‘, todėl jis manęs, kad „perkūno bažnyčios“ buvimas šiame name esanti tik fantazija. Į tą Kosakovskis praneša, kad 1818 m., statant muitinės rūmus (dabar, tur būt, greta „Perkūno namų“) darbininkai užkabino ir išgriovė šio namo sienos dalį. Kauno magistrato tarnautojas Sakalauskas pradėjo ardyti sieną ir rado joje bronzos statulą (apie 27 cm ilgio). Statulos vaizduojamo žmogaus kojos buvo sukryžiuotos, ant galvos — miesto su bažnyčiomis ir bokštais vaizdas, o rankose trys žuvys, kaipo (Kosakovskio manymu) trijų upių: Nemuno, Neries ir Nevėžio simbolis. Kauno magistratas šį dievuką perleido grafui Kosakovskiui, kuris perdavė jį Varšuvos „mokslo prietelių“ draugijai. Draugija pažino, kad statula vaizduoja kažin kokį indų dievaitį, atneštą totorių į Europą ir lietuvių atimtą. Bet Narbutas nenusileidžia ir sako, kad tai esanti Perkūno statulėlė. Statulėlė ilgai buvo Varšuvos muziejuje, vėliau pateko į Peterburgą, o iš čia kažkur dingo. Apie kitą gan įdomų dalyką pasakoja tas pats Laurinavičius šiaip: Kauno parapijos bažnyčios klebonas Franckevičius išvažiuodamas iš namų į Kleboniškius, įsakė darbininkams vienam klebonijos kambary išimti keletą plytų ir padaryti lentyną. Darbininkai, išėmę plytas, rado sienoje cinkinę deivės Mildos statulėlę. Šią statulėlę atidavę vikarui Mingailai. Šis, tur būt, tikybiško jausmo pagautas kirviu sudaužė statulėlę, o lydytu cinku išlaistęs katilus ir puodus! Narbutas tiki, kad šios abidvi statulėlės tikrai buvusios lietuviški dievukai: pirmoji buvusi Kauno dievaičio, o antroji — Mildos. Kiek šios žinios tikros, dabar sunku spręsti. Tiktai žinoma, kad šitas namas yra vienas seniausių Kauno namų, siekiąs kokį 15 amžių, nes gotiško stiliaus namai yra vokiečių kultūros įtakos.
Manoma, kad šiuose namuose buvusi vokiečių prekybos įstaiga hanza.
J. Puzinas „Perkūno namai” // Raštai II-tomas 1983 m., p. 138-139
