Siponių pėduotasis akmuo

Siponių pėduotasis akmuo

Siponių pėduotasis akmuo, dar vadinamas Ožakmeniu – geologinis gamtos paveldo objektas. Riedulys yra Kėdainių rajone, Dotnuvos seniūnijoje, į šiaurės vakarus nuo Siponių kaimo. Guli dirbamame lauke, apie 0,8 km nuo kelio Mantviliškis – Dotnuva.

Iš pirmo žvilgsnio Siponių pėduotasis akmuo atrodo tarsi iš žemės išaugęs rusvas kupolas – netaisyklingos formos, į viršų švelniai smailėjantis, apie 1,75 m aukščio, 4 m ilgio ir 3,2 m pločio. Didžiausia jo apimtis – ties žemės paviršiumi, todėl sėpjama, kad dar bent pusė šio akmens slypi po žeme.

Didžiausia Siponių pėduotojo akmens mįslė slypi vakariniame šone. Čia aiškiai matomos keturios duobutės, primenančios gyvulio kanopas. Dvi iš jų – apie 5,5 × 2 cm ir 5,5 × 1,5 cm dydžio, iki 3 cm gylio, kitos dvi – kiek mažesnės. Vietiniai jas nuo seno vadina „ožkos pėdomis“. Virš jų matoma dar viena, didesnė – apie 30 × 30 cm rutulio formos įduba, o pietinėje akmens pusėje – kita, kiek mažesnė, 25 × 25 cm dydžio. Šios formos kursto vaizduotę ir iki šiol neturi vienareikšmio paaiškinimo.

Sakmės čia pasakoja paprastai, bet vaizdingai. Esą vilkas vijosi ožį, bet šis, gelbėdamasis, užšoko ant akmens, ir vilkas jo nebegalėjo pasiekti. Akmuo tuo metu buvęs minkštas, tad ožio pėdos liko įspaustos amžiams. Kita pasakojimo versija dar tamsesnė – neva tai velnio kanopų žymės, paliktos per naktinį pasirodymą. Tokios istorijos Siponių akmeniui suteikia ne tik folklorinę, bet ir mitologinę reikšmę.

Mokslininkų dėmesio akmuo taip pat sulaukė. 1971 m. atlikti archeologiniai tyrimai aplink riedulį rastos kelios glazūruotų puodų šukės, nors neatmetama, kad jos galėjo čia patekti ir vėlesniais laikais. Vis dėlto pats akmuo pripažintas ypatingu: jis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (nuo 1992 m.) ir geologinis gamtos paveldo objektas (nuo 2002 m.).

Siponių pėduotasis akmuo dar vadinamas Ožakmeniu, Ožiakmeniu, Ožekmeniu ar Siponių kaimo akmeniu – skirtingi vardai liudija, kad ši vieta buvo svarbi daugeliui kartų. Tai ne tik didelis riedulys lauke, bet ir senojo tikėjimo, sakmių ir vietos atminties ženklas.

Apsilankymas čia – tai trumpa kelionė į laikus, kai akmenys buvo gyvi, kalbėjo ženklų kalba, o žmogus dar tik mokėsi skaityti gamtos paliktas užuominas. Stovėdamas šalia, natūraliai imi klausti: kieno pėdos iš tiesų liko Siponių akmenyje – gyvulio, velnio ar pačios žmogaus vaizduotės?

Krakės

Ożekmenų – Bakšiškėlių vienk., p. Manioko žemėj yra akmuo su žyme, kuri iš vakarų pusės panėši į ožio pėdą. Akmens ilgis 4,35 mtr., plotis 3,00 mtr. ir aukštis 2,12 mtr.

Vieną senutė pasakoja apie šį akmenį tokį padavimą: senovėje aplink tą akmenį didelių girių būta. Kartą, ant besiganančio toj girioj ožio, užpuolę vilkai. Ožys užšokęs ant akmens, gynęsi, ir lipdamas į akmenį, palikęs pėdą. Vilkai, negalėdami ožio sudraskyti, laukę kol jis išgaišiąs. Taip ir atsitikę. Sakoma, kad tai buvęs velnias ožiu pavirtęs.

Jaugyla „Krakės” // Trimitas. – 1926 m., nr. 15, p. 499-500