Vyžių šaltinis – senųjų Vyžių kaimo reikmių vanduo

Vyžių šaltinis

Vyžių šaltinis, dar vadinamas Lieptelių šaltiniu, yra viena iš tų ramių ir mažai lankomų Aukštaitijos nacionalinio parko vietų, kur gamta, senasis kaimo gyvenimas ir vandens atmintis susilieja į vieną pasakojimą. Jis trykšta Utenos rajone, Tauragnų seniūnijos pietryčiuose, Vyžių kaimo rytinėje palaukėje, lapuočių miškelio pakraštyje.

Vyžiai įsikūrę atokiau nuo didesnių kelių, tarp miškų ir raistų iškilusioje kalvotoje vietovėje. Kadaise tai buvo gyvas kaimas, o šiandien jo aplinkoje dar galima pajusti senosios Aukštaitijos dvasią: išlikusios sodybos, atviros kalvelės, dirvonuojančios pievos, miško pakraščiai ir kaimo viduryje stovintis masyvus, paprastas, apkerpėjęs medinis kryžius.

Pats šaltinis yra maždaug 320 metrų į rytus nuo didžiojo Vyžių kaimo kryžiaus ir apie 100–120 metrų į rytus nuo Vlado Šinkūno sodybos. Iki jo leidžiamasi lėkštu, dirvonuojančiu šlaiteliu link lapuočių miškelio pakraščio. Čia, šlapvietėje, slepiasi senas mediniu rentinuku kaptuotas šaltinėlis. Vietiniai jį vadino Lieptelių šaltiniu, nes per klampią šlapynę kadaise buvo nutiesti liepteliai, kad būtų patogiau prieiti ir pasisemti vandens.

Šiandien šaltinis jau primirštas ir apnykęs, tačiau neišsekęs. Vanduo vis dar vangiai liejasi žemyn durpėtu, vandens prisigėrusiu nuobirynu, susigeria į išplovas ir nuteka tolyn mažu upeliūkščiu. Aplink tvyro pavėsis, drėgmė, alksnių, juodalksnių, žolynų ir nendrių apsuptis. Leidžiantis prie šaltinio reikia būti atsargiam – šlapvietė klampi, vietomis galima smarkiau įklimpti.

Seniau šaltinis buvo naudojamas kaimo reikmėms. Iš jo semtas vanduo, juo girdyti galvijai, o prieiti prie versmės padėdavo specialiai per šlapynę sudėti liepteliai. Dabar šaltinio vanduo nebenaudojamas, o pačią vietą dažniau prisimena tik vietiniai senbuviai ir tie, kurie domisi mažiau žinomomis Aukštaitijos versmėmis.

Vyžių šaltinis yra krintančios grupės erozinis šaltinis. Paprasčiau tariant, vanduo čia atsiveria pašlaitės įdubime, kur gruntinis vandeningasis sluoksnis priartėja prie žemės paviršiaus. Šaltinio vanduo skaidrus, bekvapis, gėlas. Tyrimų metu nustatyta, kad vandens temperatūra siekė apie 11,9 °C, pH buvo artimas neutraliam, o vanduo priskiriamas kalcio ir magnio hidrokarbonatiniam tipui.

Ši vieta netiks tiems, kurie ieško patogiai įrengto lankytino objekto su aiškiomis rodyklėmis ir sutvarkytais takais. Vyžių šaltinis yra kitoks – tylus, drėgnas, pusiau pasislėpęs, įaugęs į seną kaimo ir miško kraštovaizdį. Jį verta aplankyti lėtai, pagarbiai ir atsargiai, neužmirštant, kad tokios vietos trapios, o jų žavesys slypi būtent natūralume.

Vyžių šaltinis – tai ne tik vandens ištaka. Tai prisiminimas apie laikus, kai kaimo žmonės gerai žinojo kiekvieną versmę, kiekvieną takelį ir kiekvieną lieptelį per šlapynę. Šiandien jis tyliai teka miško pakraštyje, primindamas, kad vietos dvasia dažnai išlieka net tada, kai žmonių balsai nutyla, o takai pamažu užželia.