Dijokalnis – milžino Dijoko kalnas Zasinyčių miške
Dijokalnis arba Zasinyčių kalnas, Dijaus kalnas
Adresas
Dijokalnis. žemėlapyje pažymėta tiksli kalno vieta.
GPS
55.9661142, 24.9338018
Dijokalnis
Dijokalnis – legendomis apipintas mitologinis kalnas Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, Alizavos seniūnijoje, Zasinyčių miške, apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Zasinyčių kaimo. 2014 m. jis įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip „Zasinyčių kalnas, vad. Dijokalniu“ (unikalus kodas 37465), o taip pat į legendinių Lietuvos vietų sąrašą.
Dijokalnis nėra aukštas. Tai atskira, maždaug 190 × 60 m dydžio kalva, pailga pietryčių–šiaurės vakarų kryptimi, nuolaidžiais 3–5 m aukščio šlaitais. Iš visų pusių ją juosia pelkėtos, mišku užaugusios daubos. Būtent tai ir daro kalvą ypatingą: tarp drėgnų įdaubų ji iškyla tarsi sala, atskira nuo aplinkinio pasaulio.
Apie 1938 m. šiaurės vakarinis kalvos galas buvo nukastas, nes žvyras buvo reikalingas keliams taisyti. Vėliau miškininkai kalną apsodino eglaitėmis. Kadaise ant kalvos augo senas ąžuolas, nuo kurio, kaip pasakojama, buvo matyti už 12 km esančio Vabalninko bažnyčios bokštai. Šiandien ąžuolo nebėra, bet ant kalvos tebeauga senas beržas.
Padavimai ir legendos
Geras milžinas Dijokas
Seniau ant šio kalno gyveno milžinas Dijus, arba Dijokas. Jis buvo labai geras: padėdavo žmonėms vargus vargti, perspėdavo apie užpuolimus ir nelaimes. Tačiau atsirado piktų žmonių, kurie sužinojo jo paslaptį: Dijokas žus, kai bus nukirstas jam skirtas medis. Jie tą medį ir nukirto. Milžinas žuvo ir buvo palaidotas ant kalno.
Kitas padavimas pasakoja, kaip kalnas atsirado. Milžinas Dijus nešė žemes prijuostėje, bet ši plyšo, ir iš išbirusių žemių susidarė kalnas. Taip jis ir gavo Dijaus kalno vardą.
Raganų ir pono su botagu kalnas
Po milžino mirties kalnas tapo neramus. Naktimis ant jo šoka raganos, o velniai klaidina žmones. Raganos šoka ne šiaip sau: joms vadovauja didelis ponas su ilgu botagu rankoje, kuris šmaukštuodamas komanduoja „švyr-byr, švyr-byr“. Aplink kalną bėga vienmarškinės raganos palaidais plaukais.
Šiuos pasakojimus 1925 m. užrašė Panevėžio gimnazijos mokiniai, o paskelbė kraštotyrininkas Jurgis Elisonas. Jis rašė, kad žmonės kalną tiesiog vadina raganų ir burtininkų kalnu.
Netoliese, Pyvesos slėnyje, yra ir Raganytė – vieta, kur raganos ir laumės maudydavosi iki Velykų.
Merginų brandos šventė
Dijokalnis išskirtinis tuo, kad su juo siejamos dvi gyvos šeimos gyvenimo apeigos.
Pirmoji – merginų įvesdinimas. Sulaukusios 14–16 metų merginos čia švęsdavo brandą. Jos palaidais plaukais bėgdavo aplink kalną, o po šios apeigos įgydavo teisę eiti į vakaruškas ir rinktis jaunikį.
Antroji – užkurių apeigos. Užkuriais vadinti vyrai, po vestuvių atėję gyventi į žmonos namus. Velykų rytą jie rinkdavosi ant kalno šokti ir taip tarsi būdavo priimami į naują bendruomenę. Ilgainiui šis paprotys virto juokingu priežodžiu: su žmonos šeima nesutariantis vyras būdavo siunčiamas ant Dijokalnio šokti su raganomis.
Kalnas buvo ir jaunimo susibūrimų vieta. Pasak vieno aiškinimo, ir pats vardas kilo iš to, kad čia vakarodavęs jaunimas dainuodavo dainą „Dijo, dijo“.
Sutartinė „Dijūta, kalnali“
Dijokalnis apdainuotas sena trejine sutartine „Dijūta, kalnali“. Tai daugiabalsė giesmė ir instrumentinė melodija, kuri buvo atliekama per senąsias apeigas, o tradicijai nykstant – per vakarėlius. Archeologas Vykintas Vaitkevičius užrašė keturis jos variantus. Sutartinę iki šiol atlieka folkloro ansambliai, o Kupiškio krašte ji laikoma viena seniausių.
Senovės šventvietė
V. Vaitkevičius, žvalgęs Dijokalnį 2000 m., mano, kad tai senovės šventvietė, alkakalnis. Žmonės čia rasdavo pilnatvę, atgaudavo kūno jėgas ir sielos ramybę, nes tikėjo, kad ant šio kalno priartėja dievų ir mirusiųjų pasauliai. Seniau ant kalno buvo rasta ir bronzinių papuošalų.
Kalnas atgimsta
2010 m. Salamiesčio mokyklos bendruomenė ir Kupiškio kultūros centro etnografė Alma Pustovaitienė ėmė gaivinti Dijokalnį. Per kelerius metus surengtos penkios tvarkymo talkos, vienoje jų dalyvavo per 130 moksleivių ir mokytojų. Jų pastangomis, padedant archeologui V. Vaitkevičiui, 2014 m. kalnas įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
2016 m. rugpjūčio 20 d. Kupiškio ir Panevėžio romuvos ant Dijokalnio atgaivino merginų įvesdinimo apeigas. Merginos palaidais plaukais bėgo aplink kalną, o po to joms buvo supintos kasos, motinos įteikė šukas, o merginos buvo palaimintos rūtų vainikais ir gintaro amuletais. Šiandien ant kalno vyksta ir Rasos bei rudens šventės.
Kaip nuvykti
Dijokalnis yra Zasinyčių miške, maždaug 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Kaluinų sodybos Patrakės kaime ir apie 0,5 km nuo senojo Buožių–Alizavos kelio. Prie kalno veda nuoroda.
Patarimai keliautojui:
- Prie kalno teks eiti pėsčiomis per drėgną mišką, todėl avėkite guminius batus.
- Kalnas apaugęs eglaitėmis ir nėra lengvai atpažįstamas, todėl naudokitės GPS.
- Elkitės pagarbiai: tai gyva šventvietė, kurioje vyksta apeigos.
Dijokalnis – iš tų vietų, kur susitinka viskas, ką mena senoji Lietuva: geras milžinas, žuvęs dėl pavydo, raganų šokiai prie pono su botagu, merginų brandos bėgimas palaidais plaukais ir sena sutartinė. Atsistokite ant kalvos tarp pelkių, įsiklausykite į miško tylą ir pabandykite išgirsti senosios giesmės aidą.
