Gyvakarų akmuo su Velnio pėda – velnio kanopos žymė prie Pyvesos
Velnio akmuo, Velnio pėda, Bobos akmuo, Gyvakarų akmuo
Adresas
Gyvakarų akmuo. Žemėlapyje pažymėta tiksli akmens vieta.
GPS
55.915426673125, 24.895920753479
Gyvakarų akmuo
Gyvakarų akmuo su Velnio pėda
Gyvakarų akmuo su „Velnio pėda“ – archeologinis ir mitologinis paminklas Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, Alizavos seniūnijoje, Gyvakarų kaime. Kultūros vertybių registre įrašytas unikaliu kodu 5276 (senasis kultūros paminklų sąrašo Nr. AR558).
Akmuo didelis ir iš tolo matomas. Jo matoma dalis yra 3 × 2,7 m, aukštis virš žemės – 1,7 m, o dalis akmens įsmigusi į žemę. Tikrasis jo dydis, tikėtina, gerokai didesnis, nei matome.
Bet akmenį garsiu padarė ne dydis. Ant jo viršaus yra nedidelė, maždaug 10 × 6 cm dydžio ir 6 cm gylio įduba. Ji primena kanopos įspaudą, todėl žmonės ją pramynė Velnio pėda. Lietuvių tautosakoje velnias dažnai vaizduojamas su ožio ar arklio kanopomis, todėl kanopą primenanti žymė akmenyje nuo seno buvo laikoma velnio palikta.
Kupiškio kultūros centro etnografai užfiksavo, kad seniau šis akmuo vadintas Bobos akmeniu. Lietuvių kalboje „boba“ ne visada reiškė seną moterį. Senuosiuose tikėjimuose šis žodis buvo siejamas ir su derlingumo, žemės ar laumių galiomis, o akmenys su panašiais vardais neretai būdavo gerbiami kaip šventi. Kodėl senasis vardas užleido vietą velniui, nežinoma. Galbūt nutiko tas pats, kas daugybei kitų senųjų šventų akmenų: krikščionybei įsitvirtinant, senosios dievybės ir laumės tautosakoje virto velniais.
Etnografė Alma Pustovaitienė akmenį vadina dubenuotu. Tokie akmenys su dubens formos įdubomis Lietuvoje dažnai laikomi senovės aukojimo akmenimis, į kurių duobutes būdavo dedamos aukos. 2016 m., aplankę akmenį per Kupiškio krašto mitologinių vietų ekspediciją, etnografai nuvalė nuo jo samanas ir paliko ant jo kiaušinį kaip auką. Taip senasis paprotys dar kartą atgijo.

Akmenį 1971 m. žvalgė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos ekspedicija po Kupiškio rajoną. 1973 m. jis įrašytas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, o 2023 m. – į Kupiškio rajono savivaldybės lankytinų vietų sąrašą. Prie akmens pastatyta nuoroda.
Legendos ir padavimai
Užrašyto padavimo, kaip velnias paliko Gyvakarų akmenyje savo pėdą, kol kas neradome. Panašūs akmenys Lietuvoje dažniausiai apipinti keliais pasakojimais: velnias, nešdamas akmenį sugriauti bažnyčios, pavargo ir numetė jį laukuose, arba užlipo ant akmens, bėgdamas nuo Perkūno, ir paliko jame kanopos žymę. Jei esate girdėję Gyvakarų akmens padavimą, parašykite komentaruose – kiekviena užrašyta istorija yra išsaugota vietos dvasios dalelė.
Apylinkės
Gyvakarai garsūs ne tik akmeniu. Šio kaimo apylinkėse rastas apie 23 a. pr. Kr. datuojamas kapas laikomas vienu svarbiausių archeologinių radinių Kupiškio krašte. Visai netoli yra ir kitos padavimų vietos: už kelių kilometrų stūkso Bakšėnų piliakalnis, o kitoje Pyvesos slėnio pusėje – Rudikų Milžinkapis. Pasak padavimo, ant jų gyvenę milžinai per Pyvesą sveikindavosi rankomis. Šiek tiek toliau, Zasinyčių miške, yra Dijokalnis – geraširdžio milžino Dijoko ir raganų šokių kalnas.
Kaip nuvykti
Akmuo yra apie 100 m į rytus nuo Gyvakarų kaimo kryžkelės su keliu Vabalninkas–Salamiestis–Kupiškis (Nr. 1309). Prie jo veda nuoroda, todėl jį rasti nesunku.
Patarimai keliautojui:
- Įdubą geriausia matyti užlipus ant akmens arba žiūrint iš viršaus, todėl atsargiai, ypač kai akmuo drėgnas.
- Kelionę patogu sujungti su Bakšėnų piliakalniu, Rudikų Milžinkapiu ir Dijokalniu – visos šios vietos yra tame pačiame Pyvesos krašte.
Gyvakarų akmuo – vienas iš tų tylių liudininkų, kuriuose susipina kelios epochos. Ledynų atneštas riedulys, senųjų tikėjimų Bobos akmuo, krikščionybės laikų Velnio pėda ir šiuolaikinė auka – kiaušinis, paliktas ant jo 2016-aisiais. Prisilieskite prie šalto akmens, apčiuopkite kanopos žymę ir pabandykite įsivaizduoti, kas pirmasis ją pamatė ir kodėl nusprendė, kad čia buvo užlipęs velnias.
