Ąžuolpamūšės piliakalnis – žiemgalių pilis Tatulos ir Ūgės santakoje

Ąžuolpamūšės piliakalnis kitaip dar vadinamas Dabužių piliakalniu

Adresas

Ąžuolpamūšės piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

56.1233889, 24.4597778

Adresas

Ąžuolpamūšės piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

56.1233889, 24.4597778

Ąžuolpamūšės piliakalnis

Ąžuolpamūšės piliakalnis su gyvenviete, senuose dokumentuose vadinamas Dabužių piliakalniu, yra Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje, Saločių seniūnijoje, prie Ąžuolpamūšės kaimo. Kultūros vertybių registre įrašytas unikaliu kodu 23833 (senasis Nr. A544). Tai vienas iš vos dviejų registruotų Pasvalio rajono piliakalnių. Senasis Dabužių vardas, manoma, kilo nuo netoliese buvusio dvaro, kurį valdė Dabužinskas.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, ten, kur Ūgės upelis įteka į Tatulą. Upės saugojo kalvą iš dviejų pusių, o atvirą rytinę pusę senieji gyventojai užtvėrė dviem pylimais. Vidinis pylimas siekia 3,5 m aukščio ir 45 m ilgio, už jo – griovys ir antrasis, žemesnis, 1,3 m aukščio pylimas. Šlaitai statūs, 7–10 m aukščio.

Iš pradžių aikštelė buvo apvali, apie 50 m skersmens. Tačiau upės per šimtmečius nuplovė didelę jos dalį. Tatula nuplovė vakarinę aikštelės dalį, ir šiandien ji yra apie 26 × 42 m dydžio. Manoma, kad vanduo jau nunešė apie 40 % piliakalnio. Erozija tebesitęsia: per porą metų Ūgė priartino pietinį šlaitą prie aikštelės dar apie 2 m. 2001 m. šlaitai buvo sutvirtinti.

Žiemgalių tvirtovė

IX–XIII a. ant šios kalvos stovėjo žiemgalių pilis. Žiemgaliai – baltų gentis, gyvenusi dabartinės Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos žemėse, garsėjusi atkakliu pasipriešinimu Livonijos ordinui.

2001 m. archeologas Gintautas Zabiela ištyrė 107 m² piliakalnio plotą. Tai vienas nuodugniausiai tyrinėtų žiemgalių piliakalnių Lietuvoje. Rastas 50–130 cm storio kultūrinis sluoksnis, o jame – iš akmenų krautų krosnių vietos, židinys, stulpavietės, geležinio ietigalio dalis, ylos, žalvariniai papuošalai: kabutis, smeigtukų dalys, grandelės, net sidabrinė viela. Paaiškėjo, kad ir šiaurės vakarų krašte būta pylimo, kurio įtvirtinimus sudarė įkasti, akmenimis apkrauti stulpai.

Pasvalio krašto muziejaus istorikas Gražvydas Balčiūnaitis atkreipia dėmesį į įdomias detales. Aikštelėje stovėjo medinės sienos ir pastatai su akmeninėmis krosnimis, o kiemas buvo išgrįstas akmenimis, kad nebūtų purvo. Viename pastate galėjo dirbti metalo apdirbėjas, kitame – amatininkas, galbūt batsiuvys. Pylimas supiltas vienu kartu iš rusvo molingo grunto, o jame nerasta nei radinių, nei degėsių. Tai leidžia manyti, kad priešai įtvirtinimų niekada nesugriovė. Rasta vos apie 30 puodų šukių, todėl gyventojai greičiausiai naudojo medinius ar pintus indus.

Ūgė piliakalnio papėdėje
Ūgė piliakalnio papėdėje. Rimantas Lazdynas (fotografas) 2011 m.

Į rytus ir pietvakarius nuo piliakalnio, 0,7 ha plote, buvo papėdės gyvenvietė, kurioje aptikta grublėtos keramikos ir perdegusių akmenų. Netoliese buvęs Pamūšio kapinynas liudija, kad apylinkės buvo gyvenamos ir tada, kai rašytiniai šaltiniai apie šią pilį tylėjo. Po XIII a. žiemgalių gyvenvietė sunyko, o piliakalnis buvo apleistas.

Padavimai ir legendos

Lobis ir audra

Žmonės tikėjo, kad piliakalnyje paslėptas lobis. Du vietiniai vyrai, pasiėmę degtinės, ėjo jo kasti naktį. Kaskart, vos jiems pradėjus, kildavo audra su vėju, žaibais ir perkūnija. Drąsos vyrai sėmėsi iš butelio ir kasė kelias naktis iš eilės. Vienas galiausiai neišlaikė ir pasitraukė. Kitas pinigus rado, bet netrukus po to išėjo iš proto.

Nugrimzdęs dvaras

Seniau ant kalno stovėjęs pono dvaras. Pirmąją Velykų dieną ponas privertė baudžiauninkus arti, ir už tai dvaras nugrimzdo į žemę. Žmonės pasakojo, kad naktimis prie vandens pasirodo dvi merginos, plaunančios indus, o iš po žemės girdėti gaidžių giedojimas ir arimo garsai.

Žaibo ženklas

Po mūšio su kryžiuočiais lietuviai ketino sudeginti belaisvius. Bet žaibas trenkė į medį ir jį palenkė, bet nepadegė. Tai buvo palaikyta dievų ženklu, ir belaisviai buvo pakarti ant to medžio.

Ponaitis be šnervių

Naktį prie laužo sėdėjusius piemenis aplankė jaunas ponaitis be šnervių, kuris uostė tabaką per burną. Vos užgiedojus gaidžiams, jis dingo.

Piliakalnis naujaisiais laikais

Piliakalnis neužmirštas ir XX a. 1933 m. jame telkėsi Pasvalio šaulių būrys, o pokariu ant šlaitų Lietuvos partizanai įsirengė du bunkerius. Kasinėjant rasta apie 1,5 m gylio duobė, kuri galėjo būti partizanų slėptuvė.

Piliakalnio aikštelė
Piliakalnio aikštelė. Rimantas Lazdynas (fotografas) 2011 m.

1983 m. prie piliakalnio liaudies meistrai, susirinkę į kūrybinę stovyklą, sukūrė medinių skulptūrų ansamblį: „Metraštininką“, „Sėjėją“, „Šokėjus“, „Nykštukus“ ir kitas.

1989 m. rugpjūčio 23 d. pro piliakalnį driekėsi Baltijos kelias, o šiandien čia minimos Lietuvos valstybės šventės. 1998 m. piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu.

Kaip nuvykti

Piliakalnis yra apie 6–7 km į šiaurę nuo Pasvalio, apie 650 m nuo „Via Baltica“ kelio. Važiuojant keliu Pasvalys–Bauskė, už miško pasukite į kairę Tatulos link, pavažiuokite apie 550 m, prie sodybos sukite į dešinę ir pavažiuokite dar apie 250 m. Prie kelio Pasvalys–Ryga stovi rodyklė.

Patarimai keliautojui:

  • Šlaitai statūs ir veikiami erozijos, todėl nesileiskite prie pat upių kranto, ypač po lietaus.
  • Iš piliakalnio atsiveria vaizdas į Tatulos ir Ūgės santaką, todėl verta užlipti ant rytinio pylimo.
  • Netoli yra ir Pasvalio miestas su Krašto muziejumi, kuriame galima daugiau sužinoti apie žiemgalius.

Ąžuolpamūšės piliakalnis – vieta, kur susitinka tūkstantmetis Lietuvos istorijos: žiemgalių kasdienybė, padavimai apie nugrimzdusį dvarą ir audrą saugantį lobį, šaulių ir partizanų pėdsakai ir susikibusios Baltijos kelio rankos. Atsistokite ant pylimo, pažvelkite į dviejų upių santaką ir pabandykite įsivaizduoti, kaip prieš tūkstantį metų ant šios kalvos rūkdavo žiemgalių krosnių dūmai.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *