Ladakalnis

Ladakalnis (arba Ledakalnis) – kalva, stūksanti Ignalinos rajono savivaldybėje, tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, Papiliakalnės kaime, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tai 176 m aukščio kalnas, geomorfologinis gamtos paminklas. Nuo kalno matosi 6 ežerai – Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis, ir Alksnas.

Kalvos aukštis — 155 m virš jūros ly­gio. Ladakalnio šlaitai seniau il­gą laiką buvo ariami ir dėl to pažemėjo. Vėliau šlaitai buvo apsodinti pušaitėmis.

Ypač įspūdingai nuo  Ladakal­nio atrodo Siliniškių gūbrys, ku­ris ties Ginučiais susiaurėja į aukštą stačiašlaitę keterą. Joje ryškiai išsiskiria keletas viršu­kalnių, kurių pavadinimai skamba kaip poema šio krašto žmonėms, jų praeičiai: Ginučių piliakalnis, Meškakalnis, Verpe­to kalva.

Abipus keteros — gilūs slė­niai su ežerais. Toliau gūbrys nusitęsia į rytus Salų, Puziniš­kio kalvotu ruožu ir susiskaldo į neaukštus nedidelius gūbriukus Dringio — Asalnų tarpuežeryje, ,o platesniu kalvagūbriu ties Ignalina įsijungia į Daugėliškio kalvyną. Būtent gūbrys, vakari­nėje parko dalyje tarsi išnyran­tis iš ežerų ir apaugęs tankiu mišku, yra parko puošmena.

Geomorfologų nuomone, gūb­rį suformavo ledynas ir tik ne­daugelyje vietų ledynų tirpsmo vanduo. Tai įrodo didelis kiekis riedulių, aptinkamų paviršiuje. Vietomis, ypač kur kalvagūbris platesnis, kalvos pridengtos mo­reniniu priemoliu.

Žvalgantis nuo Ladakalnio, norisi paminėti, jog šis akiratis bei jo gamtinis visuomeninis tu­rinys yra  ypatingas tuo, kad čia didžiausias žemės formų įvairu­mas. Čia sodriausiai persipina visos geografinės sferos: litosfe­ra, biosfera, hidrosfera. Šalia naturalaus ryškiai pasireiškia ir sukultūrinto peizažo elementai. Šiame nedideliame plote viskas tobuloje pusiausvyroje, todėl su­prantama, kad šios apylinkės ir tapo nacionalinio parko širdimi ir pagrindiniu turistų bei gamtos mėgėjų traukos centru.

Peizažiniu ir pažintiniu požiū­riu nuo Ledakalnio atsiveria vaizdas į daugelį įdomių objek­tu. Rytinėje pusėje kalno papė­dėje — vaizdas į Linkmeno eže­rą su išsidriekusia Ąžuolų girai­te, o už jos Asekas — vandens ir pelkių paukščių ežeras.

Pietų pusėje — Alksnas ir Alksnaitis. Jų pavadinimas kilęs tikriausiai dėl vietinės liaudies pastabumo — visos šių dviejų ežerų pakrantės apaugusios vie­nos ir tos pačios rūšies medžiais — juoduoju alksniu. Vakari­nėje ir šiaurvakarinėje dalyje tyvuliuoja Ūkojas, pats didžiau­sias ir giliausias šiose apylinkėse. Šiaurėje, geriau pasižvalgius, matyti Pakaso ežero mėlis.

Istorija

Pramonės statybos projektavi­mo institutas 1977 m. paruošė Ledakalnio apylinkių sutvarky­mo projektą. Pagal projektą Le­dakalnio apžvalginė aikštelė buvo paaukštinta 1,5 m. Padary­ti landšaftiniai kirtimai, atvėrę vaizdus nuo Ledakalnio, įrengta kalno papėdėje autoparkavimo aikštelė, įrengti informaciniai stendai. Kad mažiau vystytųsi erozija, kalno šlaitai ir sankasas apsėti žole.

Padavimai ir legendos

Jau šiais laikais gimė įdomus paprotys į kalno viršūnę užnešti akmenukų ir palikti prie viršūnėje augančio ąžuolo. Tai greičiausiai lėmė kai kurių mokslininkų spėjimai, kad pagonybės laikais ant šio kalno buvo aukojamos aukos deivei Ladai ir esą nuo jos, o ne nuo ledo kilo jo pavadinimas – Ladakalnis. Dabar parko darbuotojai prašo akmenis dėti prie sumūryto aukuro kalno viršūnėje, nes ąžuolas nebepakelia visų norų.

Kas galėtų paneigti, kad ir šių laikų žmonės aukodami deivei Ladai štai tokias simbolines dovanas slapčia tikisi jos palankumo.

Su pačiu Ladakalniu ir jo apylinkėmis siejama ir daugiau įvairių padavimų bei legendų. Pavyzdžiui, viename iš jų pasakojama, kad kaimo merginos bėgo nuo Napoleono karių ir plaukdamos nuskendo vienoje Alksno ežero įlankoje, kuri nuo to laiko vadinama Mergakumpiu. Dar pasakojama, kad Linkmeno ežere gyvenęs žaltys Linkmenas, o ant kalno jam buvo pastatyta didelė šventykla.