Mitkiškių akmuo – kraujuojantis akmuo šventoje vietoje

Mitkiškių akmuo

Mitkiškių akmuo su „Kristaus, Marijos ir avinėlio pėdomis“ – mitologinis akmuo Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Neries ir Sukros upelių santakos, ties Mitkiškių kaimu, priešais salą Neryje (kitame krante – Kernavės piliakalniai). Nuo kelio 4717  Vievis–Kazokiškės–Paparčiai–Žasliai  matomas prie akmens stovintis kryžius. Akmenį žymi pastatyti ženklai.

Akmuo – su trimis įdubimais, vadinamais „pėdomis“. Didžiausias įdubimas žmonių vadinamas „Mergelės Marijos pėda“. Buvo tikima, jog Marija čia paliko savo pėdsaką kaip malonės ir globos ženklą. Kitą įdubimą žmonės vadina „Kristaus“, arba „vaikelio Jėzaus pėda“. Trečiasis įdubimas vadinamas „Avinėlio pėda“.

Istorija

Prie Mitkiškių pėduotojo akmens žmonės anksčiau eidavo melstis, dėdavo aukas. Dažnai akmenį laikė šventu ir gydančiu, pvz. per Devintines ten palikti vainikai buvo naudojami kaip gydymo priemonė. Nuo XIX a. prie akmens laikytos mišios, dedamos aukos. 1935 m. prie akmens buvusi aukų dėžutė, surinktos aukos buvo atiduodamos parapijos kunigui. Akmuo buvo laikytas stebuklingu. Dešimtą penktadienį po Velykų žmonės iš mišių su visa procesija ateidavo iki akmens melstis, eidavo keliais aplink jį. Apie akmenį žinoma daug padavimų.

Kita nuomonė apie kryžiaus akmenį susidaro kiek pažinus geriau jojo apylinkes. Netoli nuo akmens į vakarus, smėlio kalvelėje prie Sukros upelės, randasi žymės, kad čia žmogaus gyventa dar giliausioje senovėje, — čia daug liko ant smėlio paviršiaus titnaginių įrankių ir skiltuvų, molinių puodų šukių su ryškiais akmens ir vario gadynių raštais, krūvos akmenų iš tų laikų kapinyno. Kartu toje pačioje kalvelėje žymės XIII-XIV amžiaus laidojimo, nuo kurio liko ant paviršiaus apeiginių molinių puodų šukės, liekanos kaulų ir smulkiųjų senovės daiktų. Matomai ši vieta buvo visą laiką gyvenama nuo giliausios senovės ir randamos čia pirminės kultūros sodybų liekanos, senkapis ir akmuo sudaro gražų praeitis vaizdelį.

Legendos ir padavimai

Pasak padavimų, Mitkiškių akmuo buvęs kitados stovėjusios bažnyčios vietoje. Akmenį bandyta skaldyti, bet tik pradėjęs darbą akmenskaldys apakęs, o iš akmens ėmęs tekėti kraujas.

Archeologinėje literatūroje Mitkiškių akmuo minimas nuo XIX a. vidurio. Laikomas šventu, tikima, kad turi gydomųjų galių.

Kituose šaltiniuose surata informacija apie Mitkiškių akmenį:

Ant to akmens maždaug iš pietų į šiaurę yra 25 cm. ilgio, 8 cm. pločio ir 8 cm. gilumo šiauriniame gale iškaltas įdubimas, su nuolaidžiais kraštais; įdubimo dugnas kiek raukšlėtas, nelygus, primenąs dešiniosios žmogaus kojos pėdą.

Sunku manyti, kad čia galėtų būti žmogaus pėdos antspaudas, liaudis laiko tą įdubimą net nepaprasto žmogaus, bet paties Jėzaus Kristaus ar Motinos Švenčiausios pėda. Kiek toliau nuo šito įdubimo į šiaurę ta pačia kryptimi, yra kitas mažesnis įdubimas 6 – 2 – 3 cm. kuris laikomas pėda greta stovėjusio ėriuko. Dėl šitų ženklų ir yra „Kryžiaus“ akmuo gerbiamas, dėl jų ir eina čia so­diečiai paramos ir palaiminimo ieškoti.

Kryžiai, dėl kurių ir pats akmuo „Kryžiaus“ akmeniu pramintas, nesenai čia pastatyti rūpesniu vietinės Kazokiškių parapijos kunigo, kuris, negalėdamas atpratinti žmonių nuo jų pagoniško papročio akmenį gerbti ir nedrįsdamas jį panaikinti, kad žmonių neleidus, sumanė čia pastatyti krikščionybės simbolį kryžių ir įrengti prie akmens kasmet per „Kryžiaus“ dienas pamaldas, per kurias susirenka didelės žmonių minios iš plačios apylinkės ir neša čia paprastas savo aukas, pinigus, drobę, karoliukus, auskarus, žiedus, gėles, kurias ir deda ant akmens ar kabina ant tvorelės. Prie kryžiaus prikalta ir medinė dėžutė piniginėms aukoms; neužrakinta, neužantspauduota ji nevilioja savo brangenybėmis nieko, pakėlęs dėžutės viršelį pamačiau jos dugne kelis popierinius, auk­sinus ir metalinius skatikus.

Senelė, kuri čia pat meldėsi, apie akmenį papasakojo. „Šitas ak­muo yra nepaprastas, stebuklingas, iš senovės visos apylinkės gerbiamas. Pėdos akmeny Dievo valią yra atsiradusios ir tiems žmonėms, kas prieiną prie akmenio su atvira širdimi, kas tiki jojo galia, jis padeda ir laimina jį, bet kas netiki, tas yra sunkiai baudžiamas. Daug buvo prie jojo stebuklų“.   

„Kartą, viena mergelė iš Aleksandriškių kaimo ilgus metus, ne­valdė nei kojomis nei rankomis, atvežta buvo prie kryžiaus akmens, patikėjo ir sveika sugrįžo namo“.

„Kartą malūnininkas iš malūnėlių buvo bepradedąs kalti iš jo girnas, bet Aukščiausioji Valia neleido jam darbo pabaigti. Skeveldros jam akis užbėrė ir jis visam amžiui apako“.

„Kartą, būrelis linksmų girtuoklių norėjo kelti pokylį prie švento akmens ir sustatė ant jo degtinės butelius, bet sprogo buteliai ir stiklai sunkiai sužeidė visus dalyvius“.

„Daug ir kitų stebuklų Dievas parodė prie šito akmens: jų į kny­gas niekas nerašo, ir kam atsitiko, kitiems nepasako“, pabaigė senelė. Pamačiusi, kad skubinu užrašyti jos žodžius, nutilo ir kiek palūkėjusi užbaigė.

„Suprato žmonės, kad nepaprastas yra šitas akmuo, aptvėrė tvorele darželį, apsodino medeliais, o kunigas liepė čia pastatyti kryžių ir pašventino vietą maldai Viešpačiui Dievui“.

Kita nuomonė apie kryžiaus akmenį susidaro kiek pažinus geriau jojo apylinkes. Netoli nuo akmens į vakarus, smėlio kalvelėj prie Sukros upelės, randasi žymės, kad čia žmogaus gyventa dar giliausioje senovėje, — čia daug liko ant smėlio paviršiaus titnaginių įrankių ir skiltuvų, molinių puodų šukių su ryškiais akmens ir vario gadynių raštais, krūvos akmenų iš tų laikų kapinyno. Kartu toje pačioje kalvelėje žymės XIII-XIV amžiaus laidojimo, nuo kurio liko ant paviršiaus apeiginių molinių puodų šukės, liekanos kaulų ir smulkiųjų senovės daiktų. Matomai ši vieta buvo visą laiką gyvenama nuo giliausios senovės ir randamos čia pirminės kultūros sodybų liekanos, senkapis ir akmuo sudaro gražų praeitis vaizdelį, kurį reikia skubėti ištirti, kol nėra jisai sunaikintas.

P. Tarasenka „Alko akmenys Trakų apskrityje” // Kultūra (Šiauliai). – 1923, Nr. 1, p. 25-31.