Migonių pilkapiai

Migonių pilkapiai

Migonių pilkapiai buvo 1,8 km į šiaurės vakarus nuo kelio Rumšiškės – Jieznas kryžkelės su keliu į Migonis ir 0,45 km ta pačia kryptimi nuo kelio Gliebiškis – Jugalinas, 1,2 km į šiaurę nuo Migonių kaimo kapinių ir 0,1 km ta pačia nuo Kruonės dešiniojo kranto, 0,2 km į šiaurės rytus nuo Migonių piliakalnio, Kaišiadorių miškų urėdijos Kruonio girininkijos Gojaus miško 43 kvartalo pietiniame pakraštyje. Pilkapyną sudarė 36 pilkapiai, išliko 28.

Migonių pilkapių istorija

1954 m. Migonių pilkapyne nurodoma buvus 36 pilkapius bei minima, kad ariamame lauke dar buvo matyti ir sunaikintų pilkapių žymių. 1983 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos dalyviai suskaičiavo 45 pilkapių sampilus (įskaitant, matyt, ir tuos, kuriuos po kasinėjimų vėl supylė archeologai). 2002 m. Migonių pilkapyno plane, sudarytame Tado Šidiškio, pažymėti 66 Migonių pilkapiai, tačiau dalis jų – spėjami. Lieka nenustatyta, kiek pilkapių dirbant laukus buvo sunaikinta iki XX a. vidurio (minima, kad Migonių pilkapiai buvo niokojami dar amžiaus pradžioje), tačiau tikėtinas laidojimo paminklo dydis – ne daugiau kaip šimtas pilkapių. Ištyrus devynis Migonių pilkapius, aštuoniuose iš jų buvo rasta po vieną griautinį kapą. Tikėtina, kad panašiai laidota ir kituose sampiluose.

Remiantis priimta metodika, apskaičiuotas bendruomenės dydis, manant, jog pilkapyne palaidoti 45–100 asmenų ir laikant, kad jis buvo naudotas šimtą metų, būtų 13–28 žmonės, du šimtus
metų – 6–14 žmonių. Labiausiai tikėtina, kad pilkapyną naudojo ne didesnė nei 15–20 asmenų bendruomenė. Šis skaičius galėtų atitikti tris ar keturias šeimas (sodybas).

Tačiau nelengva patikėti, kad tokia nedidelė, vos 15–20 žmonių, bendruomenė būtų palikusi gerai įtvirtintą piliakalnį ir 1,5 ha ploto jo papėdės gyvenvietę su intensyviu kultūriniu sluoksniu. Labai apytiksliais pirminiais skaičiavimais, gyvenvietės bendruomenė turėjusi būti bent keliskart didesnė. Šiuo požiūriu spėjimas, kad pilkapynas yra ne vienintelė tuometinės Migonių bendruomenės laidojimo vieta, atrodo įtikimas.

Minima, kad Migonių pilkapiai buvo apdėti akmenimis, tačiau kaimą išskirsčius į vienkiemius, ūkininkai juos nurankiojo rūsiams ir pamatams grįsti bei Kruonio plentui tiesti.

Kalbama, kad dalis pilkapių buvo ariami, kiti – apaugę mišku. Buvo randama senovinių ginklų, indų, akmenų (matyt, priklausiusių pilkapių konstrukcijai).

Padavimai ir legendos apie Migonių pilkapius

Pilkapiai vadinti Kapčiais, Milžinkapiais ir Prancūzkapiais. Pasakojama, kad čia palaidoti prancūzų kariai.

Pasakojama, kad čia vaidendavosi; pasirodydavęs raudonas gaidys. Žmonės eidavo ieškoti pinigų.

Laidosena

Sampilus juosia akmenų vainikai. Kai kurie pilkapiai buvo su dviem – išoriniu (aplink pilkapio sampilą) ir vidiniu (sampilo viduje) – vainikais. Juose laidota po vieną mirusįjį duobėse po pilkapio pagrindu.

Tyrimų metu surasti 6 griautiniai kapai. Mirusieji laidoti aukštielninki, galva ŠV kryptimi.

Trys tirtieji pilkapiai buvo tušti.

Informacija apie Migonių pilkapius:

Migonių piliakalnis ir pilkapiai

Kruonių valsčiuje, Trakų apskr., Migonių sodžiūje yra dailus, aple 20 sieksnių augščio, pilekalnis, supiltas ant kranto upelės ir užimąs apie 30 ketvirtainių sieksnių plotą. Kelios dešimtįs metų atgal jaunimas dažnai ant jo rinkdavęsis pažaistų ir pašoktų. Senieji žmonės sako, kad ant jo lietuviai stabmeldžiai kurendavę aukas, kiti vėl spėja, kad pilekalnis tas esąs švedų supiltas; tikrai apie ji niekas nežino. Pačiame viršukalnyje yra dvi duobeli, apie kurias žmonės kalba, kad iš ten buvę iškasti pinigai, kiti vėl sakydavę, kad buvę išimti kaž kokie paslėpti sidabro indai, net buvęs intariamas vienas, šiandien jau miręs, Migonių sodžiaus ūkininkas.

Kitoje upelės pusėje, ant Klaboniškio lauko, yra taip vadinamieji kalneliai-kapčiai, kurie atsiduria net čia pat einančion vyriausybės girion. Visi jie nukloti akmenimis nedidelesniais, kaip vienam žmogui pakelti. Kai-kuriuos kapčius žmonės aria ir randa senobinių ginklų, panašių į dabartinius kazokų durtuvus. Durtuvai tie yra iš plieno, sodinami ant koto, apie uolaktį ilgio, iš abiejų šonų aštrus, o į viršūnę smailūs. Iš jų žmonės daro sau kaltus. Buvę rasta dar du geležgaliu mūsų dabartinių šaukštų pavidale, tik nežinia kur nusimėtę. Girioje ant tų kalnelių už-augo pušis apie 14 verškų drutumo.

A. Lapinskas „Mūsų pilekalniai” // Viltis 1911 m., spalio 11 d., p. 1-2